Naujienos

Šeimos dienai. Kūrėjų portretai

   Nuotraukose – trijų šeimų istorijos. Garsių, žinomų ne tik Utenos krašte. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymus sunku sutalpinti į keliolika eilučių.
Antanas Namikas (1887–1980) – Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas
„Antanas Namikas istorija domėjosi iš mažens. Gimęs ir vaikystę praleidęs vaizdingame, legendomis, padavimais, pasakomis, dainomis ir milžinkapiais turtingame Užpalių krašte, iš senolių girdėjęs pasakojimus apie 1711 metų maro kapelius ir juose palaidotus žmones, apie 1863 metų sukilimo dalyvį Povilą Čirvinskį. Dar vaikas būdamas, A. Namikas savo mintyse kaupė istorijos turtus, o vėliau prieš tėvų valią pasirinko ne kunigo, bet „mokyto archeologo” kelią. 1917 metais baigęs Maskvos archeologijos institutą, jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, baigusių archeologijos mokslus“. (B. Juodzevičius, Antanas Namikas. Gyvenimo fragmentai. Utena, 2003 m.). „Nenorėč nusinešt kapan, ką gyvenime pergyvenau ir patyriau. Norėč perduot jauniems, kol senatvės marazmas neužvaldė manęs” (iš A. Namiko laiško). Muziejuje saugomi A. Namiko rankraščiai, dalis vertingos bibliotekos bei per karus ir sumaištį išlikę jo rinkti eksponatai.
   Alfonsas Nyka-Niliūnas (Alfonsas Čipkus) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas
Gimė 1919 m. Nemeikščiuose, 1944 m. pasitraukė į vakarus, po kelerių metų apsigyveno JAV ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas. Mirė 2015 m.
   „Utena A. Nykai-Niliūnui yra miestų miestas. Jis mėgdavo sau išsikelti įvairius klausimus, ir į juos atsakyti. Yra savęs klausęs, kokiam mieste labiausiai norėtų gyventi. Pirmas į galvą šovęs atsakymas – Utena. Nors netoli jam buvo Niujorkas, nors yra Kaunas ir Vilnius... Pirmąsias knygas jis matė ir pirko taip pat Utenoje. Jam atrodė, kad Utenoje, kaip eilėraščiuose rašo, visą pasaulį gali nupirkti – „fantastiškas šalis“ ar „visą žemę“. Tai toks buvo miestų miestas – jame buvo viskas“. (G. Šmitienė: „A. Nykos-Niliūno tekstai saugo ir Nemeikščius, ir Utenos miestą, ir kelią tarp jų“).
Antanas Jaroševičius (1870–1956) – dailininkas, pedagogas, kultūros ir visuomenės veikėjas
Gimė Skrebotiškio kaime, Pasvalio rajone, baigė techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, miesto teatruose dirbo dailininku dekoratoriumi. 1901 m. dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur jo sukurti baldai buvo įvertinti didžiuoju sidabro medaliu. 1921 m. Jaroševičių šeima atvyko į Lietuvą, apsigyveno Karklynėje prie Giedraičių. Vienas pirmųjų pradėjo rinkti tautodailės kūrinius. Remdamasis tautodailės tradicija ir pavyzdžiais sukūrė kryžių projektų, taikomosios dailės dirbinių, baldų. Nupiešė architektūrinių piešinių, atvirukų, sukūrė knygų grafikos, nuliejo akvarelių gamtos motyvais. Utenos kraštotyros muziejuje saugomi A. Jaroševičiaus kryžių fragmentų piešiniai, 1939 m. kurtas peizažas, piešinių albumėlis.
 
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė