Jau pirmomis karo dienomis visuose Utenos apskrities valsčiuose susidarė sukilėlių būriai. Atskirų sukilėlių grupių atsirado ne tik bažnytkaimiuose ar valsčių centruose, o ir kaimuose. Miesteliuose suplevėsavo lietuviškos trispalvės.
Birželio 23 d. broliai Juozas ir Povilas Streižiai iš Nemeikščių kaimo suorganizavo apie 40 vyrų sukilėlių būrį ir kitą dieną nuginklavo dalį milicininkų, iš areštinės paleido suimtuosius. Utenos kalėjimo prižiūrėtojas Vytautas Kunčiūnas išlaisvino apie 100 kalinių. Sukilėliai apšaudė ir nuginklavo per miestą besitraukiančius mažesnius Raudonosios armijos kareivių būrius ir sovietinius aktyvistus. Birželio 25 d. Utenos–Ukmergės plente įvyko vokiečių ir rusų karinių dalinių kautynės dėl miesto. Vakare vokiečiai užėmė Uteną. Sukilėliai, kurių tuo metu mieste buvo 53 vyrai, vadovaujami Alfonso Patalausko, ėmėsi atkurti miesto administraciją ir organizuoti jos apsaugą. Valdžią į savo rankas perėmė miesto ir apskrities komendantas kapitonas Benadas Kaletka. Jo įsakymu birželio 26 d. apskrityje paskelbta karo padėtis, įkurta karo belaisvių stovykla, perimta kalėjimo apsauga ir sudarytas ginkluotas 80 žmonių šaulių savanorių būrys. Utenos apskrityje veikė 22 sukilėlių būriai, kuriuose buvo beveik 500 sukilėlių. Sukilimo metu žuvo 33 Utenos apskrities sukilėliai ir civiliai.
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių.
Parengė muziejininkė Milda Skaisgirienė