„Žvaigždė vakarė danguje sustojo“, arba Kūčios pokario kaime
Žvaigždė vakarė danguje sustojo
Ir žydi žydi šaltu sidabru.
Po ja ir Tujan, Lietuva šventoji,
Glaustysies šią naktelę tarp audrų.
Tave dabar visi vėjužiai pučia,
Kaip niekados per gadynes kelias.
Ar yr dar kas šiandieną valgo Kūčias,
Dalija, laužo baltas plotkeles?
A. Miškinis „Vakarė žvaigždė“
Gyvenamojo namo seklyčioje užtrauktos užuolaidos. Jokia pašalinė akis neturi matyti, kad šiuose namuose, sužibus Vakarinei, valgoma Kūčių vakarienė. Padengtas kuklios vakarienės stalas. Nepriteklių laikas, bet Monikos Miškinienės rūpestis iš to, kas užaugo darže, ką surinko miške, paruošti 12 patiekalų. Ant linine staltiese apdengto stalo puikuojasi kūčia (su medumi sumaišyti išvirti kviečiai), duona ir ragaišis, šližikai, aguonų pienas, silkė, virtos bulvės, sūdyti grybai, rauginti, aliejum pagardinti kopūstai, spanguolių kisielius, riešutai, obuoliai. Tam laikui tai turtingas stalas. Dažnoj gryčioj, pasidalinę plotkelę, pasitenkindavo virta bulve ar duonos rieke.
Nyku: Antanas eina tremtinio „golgotas“ Mordovijos lageriuose, Vincas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Motiejus grįžęs iš Vilniaus, be darbo ir pajamų, bando ūkininkauti. Tylios prieglobstį ir paguodą šiuose namuose radusios poeto žmona Aleksandra su dukryte Jolanta, Vincienė su vaikais ir savo mama.
Prieš pradėdami valgyti atsistojame, kalbame maldą, laužiame kalėdaitį, linkėdami vienas kitam sveikatos, laimės. Ir čia pat bandome nuspėti, ko galėjo vienas kitam linkėti (juk per Kūčias pasakytas linkėjimas turi magiškos galios) pokario žmonės... Kad duonai grūdų nepristigtų... Kad neištremtų... Kad artimi iškentėtų tremtį ir namo sugrįžtų... Kad partizanų „skrabai“ nerastų... Kad žemės neatimtų... Kad arklio „kalkuozan“ neišvestų... Kad...Ragaujame visų dvylikos patiekalų. Pasikalbame, ką Kūčių vakaro oras, žvaigždžių išsidėstymas, vėjas gali pasakyti apie ateinančius metus.
Kūčios – džiaugsminga šeimos šventė ir, koks sunkus bebūtų metas, ateitį noris nuspėti. Be burtų neapseisi. Iš po staltiesės traukiame šieno stiebelius (plonas ilgas šiaudas reiškia laibą aukštą būsimą vyrą, lengvą gyvenimą, o gal tuščią piniginę, storas kumpas – žemą storą vyrą, turtingus metus ir t. t.). Imame 3 lėkštes, po viena dedame pinigą, po antra – vestuvinį žiedą, po trečia – rūtų šakelę. Lėkštelės sumaišomos, reikia vieną pasirinkti (žiedas reiškia vestuves, pinigas – turtus, rūta – senmergystę). Surenkame visų batus, sudedame į krūvą, paskui vieną paskui kitą d4liojame durų link – kieno batas atsiremia į duris, tas ateinančiais metais išeis iš namų. Atsisėdęs nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrenta smaigaliu į duris, teks išeiti iš namų, jei – į duris kulnis, liks pas tėvus. Skaičiuojame viską poromis: saują šližikų, žiupsnelį degtukų, atsineštą glėbį malkų. Jei gaunasi pora – kitais metais bus vestuvės. Į šaltą vandenį lašiname vašką. Pagal susidariusį „piešinį“ spėjame ateitį.
Grįžtame prie Miškinių šeimos situacijos. „Vakarė žvaigždė“, „Pasimatymai su motina“, „Graži tu, mano brangi tėvyne“, „Šventės“ – tai poeto eilės, iliustruojančios tremtinio, partizano, jų artimųjų išgyvenimus.
Aušta. Kalėdos. Mėlynas rytas.
Gena į darbą. Keičia kažką.
Pūga per kalnus kamuoliu ritas,
Vėjai lediniai laužo šakas.
Eitumei, regis, bristum ir bristum
Ligi tėvynei, ligi namų.
Sveikinu, žeme, šiandien su Kristum –
Užgimimu ir atgimimu.
A. Miškinis „Šventės“
Informaciją parengė R. Gaidienė
Nuotraukoje Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija (nuotraukos autorė D. Urbonienė)
Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus, Arklių diena
Manoma, kad šv. Mikalojus gimė 270 m. graikų kolonijoje Pataroje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų auklėjo krikščioniškai bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį neturtingiesiems miestelėnams. Būdamas labai turtingas nusprendė dalinti savo turtą skurdžiai gyvenantiems. Jis, vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis, per tvorą permesdavo įvairias dovanas neturtingiesiems.
Nuo to ir kilo tradicija per Kalėdas dovanoti dovanas nepasiturintiems, o ilgainiui šią gražią tradiciją perėmė ir daugelis žmonių, dovanodami dovanas savo brangiems žmonėms.
Šv. Mikalojus laikomas kalinių, vargšų bei vaikų globėju daugelyje krikščioniškų šalių, kelių miestų, tarp jų ir Kauno, globėjas. Katalikai šv. Mikalojaus dieną švenčia gruodžio 6 d. (šv. Mikalojus mirė 347 m. gruodžio 6 d.), o stačiatikiai – gruodžio 19 d. Šv. Mikalojus globoja ir keliauninkus, būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena. Lietuvos kaime gruodžio 6-oji nuo seno vadinta Arklių diena. Šią dieną šeimininkai, atsidėkodami už jų sunkų darbą, į ėdžias įdėdavo geresnio pašaro, paberdavo avižų.
Utenos kraštotyros muziejuje saugoma šv. Mikalojaus Stebukladario ikona, gauta iš Politiškių kaimo, rankšluostis su bėgančiu žirgeliu, išaustas Agnietės Žibėnaitės (Šyvienės) iš Biliakiemio, bei Onos Šuminaitės-Jurkienės (1916–1983) skulptūrėlės, kuriose vaizduojami arkliai. O. Jurkienė yra sakiusi, kad labiausiai mėgo kurti arklių skulptūrėles. („Man niekas daugiau nerūpėjo, tik arkliai, arkliai ir dar kartą arkliai“).
Informaciją parengė B. Juknevičienė