- Naujienos
- Struktūra ir kontaktai
- Informacija lankytojams
- Veiklos sritys
- Paslaugos
- Korupcijos prevencija
- Asmens duomenų apsauga
-
Apie muziejų
- Muziejaus istorija
- Muziejaus rinkiniai
- Padaliniai
- Vidaus darbo tvarkos taisyklės
- Ekspozicijos
- Parodos
-
Edukacija
- Edukacinės pamokos Utenos kraštotyros muziejuje ir jo padaliniuose
- Pagal projektą „Inovatyvių mokymosi programų rengimas Utenos sav. plėtojant soc. partnerystę" parengtos edukacinės pamokos
- Edukacinė Meno centro veikla
- Edukacinė Tradicinių amatų centro „Svirnas" veikla
- Edukacinė veikla pagal Kultūros pasą
- Leidiniai
- Misija, vizija
- Administracinė informacija
- Teisinė informacija
- Atviri duomenys
- Nuorodos
UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra 
Pirkti bilietą
Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje
Utenos miesto istorijos ekspozicija
Vytauto Valiušio keramikos muziejus
Laisvės kovų muziejus
A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba
Tauragnų krašto muziejus
Meno centras
Tradicinių amatų centras „Svirnas“
Vaizdo pamokų ciklas
Kultūros pasas
Virtualios parodos
Lietuvos muziejų lobiai
Eugenija Šimkūnaitė: gyvenimo receptai
Piliakalniai Utenos rajone
Virtualus turas
Projektai
„Šviesioji gyvenimo pusė“
Projektas „Tradicinių amatų centras „Svirnas“ Nr. 20AM-KU-18-1-03443-PR001
„Muziejų vartai“
„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“
Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p
„Klausinėjantys menai“
Naujienos
2021 m. birželio 1–29 d. Utenos kraštotyros muziejuje vaikų piešinių paroda „Žydinti Lietuva“
Prasidėjus vasarai nuostabia švente – Vaikų gynimo diena – kviečiame visus apsilankyti Utenos kraštotyros muziejuje, nes birželis – vaikų mėnuo muziejuje.
Šiek tiek istorijos vietoj įžangos: 2021 m. kovo mėnesį Utenos kraštotyros muziejus organizavo vaikų piešinių konkursą „Žydinti Lietuva“, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai – Kovo 11-ajai ir garsios vaistininkės, etnografės, gamtos mokslų daktarės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės gimimo sukakties minėjimui. Konkursas sulaukė aktyvaus Utenos miesto ir rajono vaikų dėmesio – pateikta beveik 150 piešinių. Muziejaus paskyroje socialiniame tinklapyje „Facebook“, nuo pačios balsavimo pradžios 2021 m. kovo 11 d. iki balsavimui skirto laiko pabaigos – kovo 19 d., vyko aktyvi konkursui pateiktų vaikų piešinių peržiūra: balsuota beveik 11 tūkst. kartų, konkursą stebėjo daugiau kaip 50 tūkst. socialinio tinklapio „Facebook“ vartotojų. Daugiausiai „patiktukų“ surinkęs piešinys jų sulaukė net 432!
Nuo 2021 m. birželio 1 d. Utenos kraštotyros muziejaus parodų salėje II a. galima pamatyti visų jaunųjų dailininkų, pristačiusių savo piešinius į muziejų, konkursui „Žydinti Lietuva“, kūrinius. Tęsime savo pažadą – visi parodos dalyviai, užsukę į Muziejų, gaus po simbolinę dovanėlę. O parodą globojantis Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas skiria specialias dovanas prizines vietas konkurse užėmusiems vaikams ir siunčia linkėjimus kartu su padėkomis.
Visiems dalyviams, kurių piešiniai eksponuojami parodoje, dovanėles skyrė muziejaus bičiuliai: Utenos rajono savivaldybės administracija, Utenos rajono savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius, Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, VšĮ Utenos turizmo informacijos centras, krepšinio klubas „Juventus“, Utenos policijos bendruomenės pareigūnai.
Muziejuje vaikų laukia staigmenos: eksponatų tyrinėjimas (nes paprastai eksponatų liesti negalima!) ir krepšinis muziejaus salėje (to jau tikrai niekada nebuvo!). Muziejuje šį mėnesį vaikams bus leidžiama daug!
2021 m. birželio 1–26 d. Utenos kraštotyros muziejuje Utenos meno mokyklos mokinių diplominių darbų paroda
Utenos kraštotyros muziejaus ir menininkės Monikos Žaltauskaitės Grašienės – ŽALTĖS dovana Utenai – galimybė ne tik pamatyti, bet ir patirti projektą-meno instaliaciją „Atminties uždanga“
Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
„Šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos dėka gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra kur kas reikšmingiau, nei ją tik žinoti“, – teigia menininkė M. Žaltauskaitė–Grašienė.
2018 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, menininkės Monikos Žaltauskaitės Grašienės specifinės vietos projektas „Atminties uždanga“ buvo pirmą kartą pristatytas Kauno geležinkelio stotyje. Tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją, minint Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo dieną ir Baltijos kelio dieną, projektas buvo pristatytas Vilniaus geležinkelio stotyje.
2021 m. gegužės 13 d., minint Utenos siaurojo geležinkelio stoties pastato oficialaus atidarymo 120-ąsias metines, projektas „Atminties uždanga“ pristatomas uteniškiams ir miesto svečiams. Utenos „siauruko“ stoties neaplenkė istorijos perversmai, tad nuo 1901 iki 1972 metų tarnavęs tiesioginei – stoties – paskirčiai, pastatas sulaukė įvairių „užduočių“ ir lankytojų: ne tik krovinių gabenimas ir keleivių pervežimas, bet ir liūdnos, į tolimus, nežinomus kraštus vežamų vyrų ir moterų, vaikų ir kūdikių godos.
Kūrinio autorė adaptavo žakardo audeklo instaliaciją specialiai Utenos stoties pastato erdvėms ir sudarė išskirtines sąlygas visiems lankytojams patirti kūrinio poveikį tarsi „įeinant“ į išaustą pievą. Toks intymus santykis su kūriniu ir jo tema dar sustiprinamas žiūrovą ir instaliaciją skiriančia (arba – savitai jungiančia) stiklo siena: už stiklo yra pieva, kurios iš tiesų – nėra, yra tik nuotrauka, kurios taip pat iš tiesų nėra, nes ji siūlų gijomis suausta į mūsų prisiminimuose atgyjantį žydinčių smaliukių vaizdinį, palydimą jautrių tekstų, kai vyras iš Sibiro tremties rašo meilius žodžius Moteriai, Motinai, Tėvynei. Basomis per pievą, jautriu žvilgsniu ir tekstu – per prisiminus.
Autorė ypatinga dėkoja savo tetai Onytei Strazdūnienei ir šeimai, Alfonso Bikulčiaus šeimai, aktoriui Pauliui Čižinauskui, garso režisieriui Raimundui Paulauskui, Birutei Panumienei, o Utenos kraštotyros muziejus – taria nuoširdų „ačiū“ menininkei Monikai Žaltei.
Projektas iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Projektą-meno instaliaciją „Atminties uždanga“ Laisvės kovų muziejuje, Stoties g. 39, Utenoje, galima lankyti nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki rugpjūčio 28 d. Muziejaus padalinio darbo valandomis. Dėl galimybės apsilankyti kitu metu maloniai prašome iš anksto tartis telefonu Nr. +370 670 79217.
Organizatorių informacija
Šeimos dienai. Kūrėjų portretai
Nuotraukose – trijų šeimų istorijos. Garsių, žinomų ne tik Utenos krašte. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymus sunku sutalpinti į keliolika eilučių.
Antanas Namikas (1887–1980) – Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas
„Antanas Namikas istorija domėjosi iš mažens. Gimęs ir vaikystę praleidęs vaizdingame, legendomis, padavimais, pasakomis, dainomis ir milžinkapiais turtingame Užpalių krašte, iš senolių girdėjęs pasakojimus apie 1711 metų maro kapelius ir juose palaidotus žmones, apie 1863 metų sukilimo dalyvį Povilą Čirvinskį. Dar vaikas būdamas, A. Namikas savo mintyse kaupė istorijos turtus, o vėliau prieš tėvų valią pasirinko ne kunigo, bet „mokyto archeologo” kelią. 1917 metais baigęs Maskvos archeologijos institutą, jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, baigusių archeologijos mokslus“. (B. Juodzevičius, Antanas Namikas. Gyvenimo fragmentai. Utena, 2003 m.). „Nenorėč nusinešt kapan, ką gyvenime pergyvenau ir patyriau. Norėč perduot jauniems, kol senatvės marazmas neužvaldė manęs” (iš A. Namiko laiško). Muziejuje saugomi A. Namiko rankraščiai, dalis vertingos bibliotekos bei per karus ir sumaištį išlikę jo rinkti eksponatai.
Alfonsas Nyka-Niliūnas (Alfonsas Čipkus) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas
Gimė 1919 m. Nemeikščiuose, 1944 m. pasitraukė į vakarus, po kelerių metų apsigyveno JAV ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas. Mirė 2015 m.
„Utena A. Nykai-Niliūnui yra miestų miestas. Jis mėgdavo sau išsikelti įvairius klausimus, ir į juos atsakyti. Yra savęs klausęs, kokiam mieste labiausiai norėtų gyventi. Pirmas į galvą šovęs atsakymas – Utena. Nors netoli jam buvo Niujorkas, nors yra Kaunas ir Vilnius... Pirmąsias knygas jis matė ir pirko taip pat Utenoje. Jam atrodė, kad Utenoje, kaip eilėraščiuose rašo, visą pasaulį gali nupirkti – „fantastiškas šalis“ ar „visą žemę“. Tai toks buvo miestų miestas – jame buvo viskas“. (G. Šmitienė: „A. Nykos-Niliūno tekstai saugo ir Nemeikščius, ir Utenos miestą, ir kelią tarp jų“).
Antanas Jaroševičius (1870–1956) – dailininkas, pedagogas, kultūros ir visuomenės veikėjas
Gimė Skrebotiškio kaime, Pasvalio rajone, baigė techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, miesto teatruose dirbo dailininku dekoratoriumi. 1901 m. dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur jo sukurti baldai buvo įvertinti didžiuoju sidabro medaliu. 1921 m. Jaroševičių šeima atvyko į Lietuvą, apsigyveno Karklynėje prie Giedraičių. Vienas pirmųjų pradėjo rinkti tautodailės kūrinius. Remdamasis tautodailės tradicija ir pavyzdžiais sukūrė kryžių projektų, taikomosios dailės dirbinių, baldų. Nupiešė architektūrinių piešinių, atvirukų, sukūrė knygų grafikos, nuliejo akvarelių gamtos motyvais. Utenos kraštotyros muziejuje saugomi A. Jaroševičiaus kryžių fragmentų piešiniai, 1939 m. kurtas peizažas, piešinių albumėlis.
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeIda799164ff8
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeIda799164ff8
Šeimos dienai. Utenos krašto dvarininkų istorijos
Vyžuonėlių dvaras Utenos krašte buvo valdžios ir kultūros vieta. 1879 m. dvaras atiteko Rusijos karininkui Vladimirui Veriovkinui, o jį paveldėjo sūnus Piotras Veriovkinas, Kauno ir Vilniaus gubernatorius. Nuo jo valios priklausė politinis ir ekonominis šalies gyvenimas. Gubernatorius buvo liberalių pažiūrų, palankus lietuviams. Dažnai patenkindavo žmonių prašymus, patardavo, suteikdavo lengvatų, padėdavo ir lietuvių atgimimo veikėjams. Rūpinosi ir Utena – Veriovkinų šeimos pastangomis Utenoje buvo įkurta ligoninė, mokykla. Lietuvos nepriklausomybės laikais P. Veriovkinas valdė jam paliktą apkarpytą žemę, gerai ūkininkavo. Buvo lojalus nepriklausomai Lietuvai, dirbo Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijose, parėmė pieninės statybą Utenoje. Vyžuonėlėse gyveno ir P. Veriovkino sesuo Mariana (1860–1938). Būtent čia, dvare, prasidėjo jos, kaip dailininkės kelias. Iki šių dienų išliko ateljė, specialiai pastatyta dailininkei. Dabar Vyžuonėlės žinomos būtent dėl Marianos Veriovkinos – garsios dailininkės, kuri Vokietijoje su bendraminčiais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę, Vakarų Europoje išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių. Dabar unikalus Vyžuonėlių dvaras apleistas, pamiršęs klestėjimo laikus, bet atgimęs kultūros prasme – jau aštuonerius metus jame organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai.
Į kitą pusę nuo Utenos, Tauragnuose, stovėjo Gineičių giminės dvaras. Jo savininkų veikla – tai visų pirma darbas Lietuvos labui. XIX a. Tauragnų dvaras buvo vienas didžiausių ir gražiausių dabartiniame Utenos rajone, įsikūręs gražioje kalvoje prie Labės ir Tauragno ežerų. Apie 1880 m. Tauragnų dvarą nupirko Karolis Gineitis (1818–1909). Nuo tų metų Tauragnuose baigėsi rusinimas. Jam mirus, dvarą paveldėjo sūnūs Antanas (1860–1936) ir Pranciškus (1861–1941). Gineičiai – lietuviai, patriotai.. Jie rėmė knygnešius, rašė į lietuvišką spaudą, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, buvo vieni iš Vilniaus konferencijos organizatorių, dirbo savivaldybės administracijoje ir diplomatinėje tarnyboje, steigė lietuviškas mokyklas ir jose mokė vaikus, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, ūkininkavo. Daugelis buvo ištremti. Gineitytės ištekėjo už turtingų ūkininkų ir pradėjo naujas giminės šakas Aviniškyje, Daugailiuose, Noliškyje, Spitrėnuose. 1990 m. buvusio dvaro sodybą atkurti ėmėsi Pranciškaus vaikaičio, Karolio sūnaus Rimanto Gineičio (1935–2019) šeima. Muziejui Gražina Gerulskienė (Juozo Gineičio dukra), Jonas Baleiša (Elenos Gineitytės sūnus), Rimantas Gineitis padovanojo nemažai eksponatų.
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId2417222fcc
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId2417222fcc
Utenos kraštotyros muziejus švenčia Tarptautinę muziejų dieną!
Muziejaus darbuotojai sveikina muziejų, vieni kitus ir siunčia linkėjimus kolegoms!
Gegužės 15-oji – Šeimos diena
Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu Šeimos diena minima nuo 1994 metų.
Utenos kraštotyros muziejaus fonduose tarp daugiau kaip 10 tūkstančių fotografijų saugoma šimtai nuotraukų, kuriose įamžintos šeimos: didesnės ir mažesnės, įvairių likimų ir profesijų, išauginusios garsius žmones ir eilinius Lietuvos piliečius, bet kiekvieno jų gyvenimas, užfiksuotas nuotraukoje, įdomus ir prasmingas. Nuotrauka, svarbi šeimai, padovanota muziejui tapo eksponatu, pasakojančiu ne tik apie konkrečius žmones, bet ir apie laikmetį, madas, šventes ir skaudžias patirtis, kovas dėl laisvės ir laimingo gyvenimo viltis.
Pristatome pačias seniausias muziejaus fonduose saugomas šeimų nuotraukas. Daugiau kaip prieš šimtą metų žmonės labai vertino galimybę įsiamžinti nuotraukoje, todėl pozavo apsirengę šventiniais drabužiais, net ir maži vaikai suprato, koks svarbus įvykis – žvelgti į fotoaparato objektyvą – jų laukia. Šios nuotraukos pasako ir koks buvo fotografijos lygis, kokios fotoatelje veikė, kas kūrė fotografijas.
Nuotraukos iš UKM fondų.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId810ca116d1
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId810ca116d1
Utenos siaurojo geležinkelio stočiai – 120 metų!
2021 m. gegužės 4–29 d. Utenos kraštotyros muziejuje Albinos Žiupsnytės karpinių paroda „Sielos šešėlis“
Vieno eksponato istorija. Ugniagesių globėjas šv. Florijonas
1879 m. gegužės 31 d., per Šeštines, Utenoje kilo didžiulis gaisras, kurio metu sudegė trys ketvirtadaliai miestelio, bažnyčia ir visi bažnyčiai priklausę pastatai. Bendra nuostolių suma siekė 61 000 sidabro rublių. Žmonės liko be pastogės, duonos – kaip patys sakė, „un pelanų“. Po tokios baisios nelaimės uteniškiai šaukėsi šv. Florijono globos, nes, pagal legendą, šv. Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį kaimą.
XIX a. Lietuvoje prie namų buvo kabinamos namo savininko lentelės su vardu, pavarde bei nupieštu kokiu nors įrankiu – kabliu, kirviu ar kt. Kilus gaisrui, namo savininkas turėjo skubėti į pagalbą, pasiėmęs būtent tą įrankį, kuris buvo nupieštas ant jo namo lentutės. Labai aišku ir paprasta – tokie buvo XIX a. gaisrininkai-savanoriai!
Siekiant priminti gyventojams apie gaisrų pavojų, pasekmes bei ugniagesių pasiaukojantį darbą, nuo 2014 m. gegužės 4 d. minima kaip ugniagesių globėjo šv. Florijono diena.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų. Šv. Florijono skulptūra rasta Skiemonių bažnyčios palėpėje, ją muziejui padovanojo kraštotyrininko Antano Pakalnio dukra Laima Samulienė. Namų lentelės gautos iš Pranės Beržietienės (Anykščių r.) ir Alekso Drungos (Utenos r.).
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId1e1f941baf
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId1e1f941baf
Informacija kūrėjams!
Dėmesio!
Visus unikalių darbų autorius, norinčius rengti parodas Utenos kraštotyros muziejuje, padaliniuose arba stiklo galerijoje Utenio aikštėje nuo 2021 m. rugpjūčio mėnesio, kviečiame teikti užpildytas paraiškas el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Daugiau informacijos tel. (8 389) 61 637
Verpsčių kolekcija Utenos kraštotyros muziejuje
Verpimas – vienas iš seniausių amatų, o verpimas verpste su verpstuku vienas iš seniausių verpimo būdų. Verpta jau ankstyvajame akmens amžiuje. Kada atsirado verpstės, nėra aišku. Verpstės „tai laiškai iš tautos praeities, kuriuos dar reikia išmokti perskaityti“, taip gražiai apie jas rašo prof. Libertas Klimka. Pietryčių ir šiaurės rytų Lietuvoje dėl menkesnio ekonominio išsivystymo verpsčių išliko daugiau, nes verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalvaratais“, atsirado vėliau.
Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose – 64 verpstės: aštuonios paveldėtos iš 1929 m. Utenos mokyklų inspektoriaus A. Namiko įkurto muziejėlio, likusios surinktos vėliau. Dauguma surinktų verpsčių naudotos Utenos rajone. Seniausia verpstė datuota 1781 m. Didesnė jų dalis priklauso 19 a.
Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Aukščiausia muziejaus verpstė 110 cm, o žemiausia – 72 cm. Verpstės puošiamos gilumine ir kontūrine pjaustinėjimo technika. Labiausiai puošiama galvos išorinė pusė. Verpsčių formos ir dekoras išsaugojo pačius archajiškiausius bruožus, persipynė baltiško tikėjimo ir krikščionybės ženklai: saulė, mėnuo, dangaus šviesuliai, Jėzaus, Marijos monogramos, stilizuoti altoriai ar kryžiaus simboliai bei žemiškieji atributai: gyvuliai, žvėrys, paukščiai. Verpstės turi „lopetinę“ galvos formą ir yra trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ir į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne. Pastarosios verpstės pačios populiariausios mūsų krašte. Verpstės raštų pagrindinis elementas yra apskritimas su segmentine žvaigžde. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu juose galima matyti ir saulės spindulius. Tarpai tarp pagrindinių geometrinių figūrų užpildomi įvairiausiais raštų motyvais: trikampiais dantukais, besikeičiančios krypties lygiagrečių linijų ornamentais. Yra muziejuje keletas verpsčių ir su dideliais nepuoštais plotais. Kai kurios verpstės turi savininkų bei meistrų inicialus. Be pjaustinėjimo verpstės buvo puošiamos ir dažais. Muziejuje yra trys dažytos verpstės. Polichromija nėra būdingas Utenos krašto verpsčių bruožas. Verpsčių kotų raštai – paprasti, dažniausiai iš dviejų trijų ritmiškai pasikartojančių figūrų. Dažnai koto raštas būna vienas iš raštų elementų, kuris atsikartoja verpstės galvos dalyje, tik smulkesnis. Todėl kotas su verpstės galva sudaro harmoningą visumą.
Išdailintos verpstės rodo ne tik mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet atskleidžia jų dvasinį gyvenimą: pasaulėvaizdį ir tikėjimus.
Naudota dailėtyrininkės, hum, m. dr. L. Laučkaitės-Surgailienės įžanginis str. Verpstės (katalogas) . Utena, 2000
Parengė muziejininkė Milda Skaisgirienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId6abab7fab6
http://utenosmuziejus.lt/?start=12#sigFreeId6abab7fab6