Naujienos

Pristatome Tauragnų krašto muziejaus muziejininkę Liną!

• Spausdinti
• El. paštas

  Esu naujoji Tauragnų krašto muziejininkė Lina. Įsikūriau „Raganos buveinėje“ – Eugenijai Šimkūnaitei skirtoje ekspozicijų erdvėje. Čia vyksta edukacijos žiniuonės mokslu paremtomis sveikatos, vaistažolininkystės temomis, pasakojama apie Tauragnų miestelio ir jo apylinkių istoriją, gamtą, svarbius kultūros paveldo objektus.
  Antrame aukšte su lankytojais keliaujame į Tauragnų krašto muziejaus erdvę, kur senosios fotografijos byloja apie miestelio istoriją, žymius apylinkėse gyvenusius žmones, sovietizacijos laikus, yra atkurtas poeto Teofilio Tilvyčio kambarėlis. Antrojoje salėje rengiamos meno parodos. Lauke prie muziejaus visus pasitinka Šimkūnaitės gėlių darželis ir dubenuotasis akmuo.
  Lankytojus lydžiu ir į Gesės vyšnių sodą, kuris įkurtas Eugenijos Šimkūnaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Šimtas baltai žydinčių vyšnių – pavasarį labai laukiamas reginys. Netoliese esančiose kapinaitėse ilsisi ir pati Eugenija Šimkūnaitė.
  Tik dabar man šis kraštas atveria savo iki šiol nepažintus lobius. Žiūriu, kaip tyvuliuoja Tauragnas, klausausi padavimų ir sakmių apie Slibino guolį, Labės ežero turtus, Moko akmenį, visus kitus velniapėdžius, vyžus, laumės akmenis, einu gatvele, kuri anksčiau vadinosi „Žydų ulyčela“, atsimušu į kalnelį su mediniu kryžiumi partizanams, užkopiu į Taurapilio piliakalnį ir suprantu – esu ne vietinė, dar ne viską žinau, bet šis kraštas savo grožiu ir turtinga istorija kalbina kiekvieną.         

Tad kviečiu apsilankyti muziejuje!

Svarbi informacija lankytojams

• Spausdinti
• El. paštas

Primename, kad nuo rugpjūčio 1 d. vyresni nei 6 metų amžiaus lankytojai į muziejų ir padalinius bus įleidžiami tik su nosį ir burną dengiančiomis apsaugos priemonėmis.

Lietuvos nacionalinio muziejaus pav.

2020 m. rugpjūčio 2 d. 14 val. A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimas

• Spausdinti
• El. paštas

Vieno eksponato istorija. Amuletas

• Spausdinti
• El. paštas

Visais laikais amuletai buvo priemonė apsisaugojimui nuo nelaimių ar kitokio blogio: ligų, piktos lemties ar negeros akies. Kadangi amuletai buvo nešiojami nuo senų laikų, jų įvairovė nepaprastai didelė. Pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabindavo jo dantų vėrinį sau ant kaklo, tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam. Viduramžiais tikėta, jog nešiojantis kadagio uogų, itališkų riešutų, rūtos šakelę, galima išsaugoti sveikatą ir gyvybingumą. Lietuvoje amuletai žinomi nuo neolito. Dažniausiai gaminti iš gintaro, aptinkami laidojimo paminkluose.

Utenos kraštotyros muziejuje saugomas raginis-geležinis amuletas, rastas Ruklių senkapio (Utenos r.) turtingame XVI amžiau II pusės vyro kape.

Tai apskrito pjūvio elnio (?) rago smaigalys. Per viršutinę rago dalį pervertas geležinis strypelis. Jo galai įverti į geležinės kilpelės apskritimais išlenktus galus. Kilpelė buvo pakabinta ant nedaug išlenkto geležinio strypelio vieno kilpelinio galo. Kitas kilpelinis galas įvertas į suplotą geležinę grandį, kurią užmaudavo ant diržo. Amuletas buvo nešiojamas užkabintas ant diržo.

XIV–XV amžiuje lietuvių kapuose randama amuletų iš lokių nagų ir ilčių. Raginis-geležinis amuletas – iki šiol vienintelis toks radinys, žinomas Lietuvoje.