Naujienos

Mieli muziejaus bičiuliai,

• Spausdinti
• El. paštas

Nuoširdžiai dėkojame visiems, remiantiems Utenos kraštotyros muziejų ir skiriantiems 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio. Jūsų palaikymas labai svarbus, kad mes galėtume kaupti, saugoti, populiarinti Rytų Aukštaitijos kultūros ir istorijos vertybes, organizuoti renginius, pristatyti parodas.

Maloniai prašome skirti iki 1,2 % sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, iki liepos 1 d. užpildant Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą. Išsamią informaciją apie formos užpildymą ir jos pateikimo būdus rasite vmi svetainėje (atkreipiame dėmesį į šiuos formos laukelius: E1 Gavėjo tipas – 2, Gavėjo indentifikacinis numeris (kodas) – 188206976.

Iš anksto dėkojame ir tikimės pamatyti Jus Utenos kraštotyros muziejuje pasibaigus karantinui.

Pagarbiai

Utenos kraštotyros muziejaus kolektyvas

„Daraktorinė mokykla“ A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje

• Spausdinti
• El. paštas

A.ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje kaip ir visoje šalyje – karantinas... Ilsisi Motiejaus varpelis, tyloje skleidžiasi ievų žaluma ir peri varnėnai... Kol Lietuvos vaikai mokosi nuotoliniu būdu, pas mus – edukacinis užsiėmimas „Daraktorinė mokykla“, integruota gimtosios kalbos ir istorijos pamoka – kitaip. Mokiniai, skambučiui kviečiant, nešini portfeliais-skrynutėmis tyliai sueina į klėtį ir susėda už stalo. Mokymosi aplinka primena Spaudos draudimo laikmečio daraktorinę mokyklą: ilgas stalas, suolai, deganti žibalinė lempa, indas su pelenais rašalui sugerti, rykštė, ilga medinė liniuotė, lentelė PAKUTNICA, kampe papilta žirnių. Čia pat ant suolo maišai su vilnomis ir plunksnomis. Mokinius pasitinka muziejininkė, apsirengusi XX a. pr. moters valstietės rūbais. Mokiniai tyliai susėda už stalo. Atlydėjusiam mokytojui duodama užduotis – lauke stebėti, ar Juknėnuose nepasirodė caro žandarai. Muziejininkė glaustai supažindintina su Spaudos draudimo laikotarpiu, lietuvių pastangomis išsaugoti lietuvišką raštą. Trumpai papasakoja apie daraktorinę mokyklą (kas mokytojavo, ko ir kokiomis sąlygomis buvo mokoma). Mokiniai iš skrynučių išsiima sąsiuvinius, plunksnakočius, grifelines lenteles, kreidą. Kiekvienam pateikiamas „graždankos“ tekstas. Mokiniai bandys tuos tekstus perskaityti. Vėliau grifelinėje lentelėje ir sąsiuvinyje žąsies plunksna perrašinės „Sveika Marija“. Neklusniuosius ar blogai skaitančius muziejininkė „apdovanos“ rykštės ar liniuotės kirčiais. Užsiėmimo pabaigoje mokinius atlydėjęs mokytojas praneš, kad kaime pasirodė žandarai. Vieni mokiniai bėgs slėptis, kiti užsiims kitokia veikla: ims plėšyti plunksnas ar kedenti vilnas.

Vieno eksponato istorija. Numizmatikos lobiai Utenos kraštotyros muziejuje

• Spausdinti
• El. paštas

 Į „Google“ paieškos sistemą įvedus „Pfalco–Cveibriukeno sidabrinė moneta“ informacijos rasime nedaug. Vienas iš paieškos rezultatų – šios monetos skaitmeninis vaizdas ir aprašymas LIMIS (Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema). Utenos kraštotyros muziejus kol kas vienintelis Lietuvoje, kuris į LIMIS patalpino informaciją apie Pfalco–Cveibriukeno sidabrinę monetą. Gal kiti Lietuvos muziejai nė neturi tokio eksponato? Sidabrinis pinigas – valdovo Johano I 3 kreicerių nominalo moneta, pradėta kaldinti Vokietijoje 1274 m. XVI a. kreiceris paplito Vokietijos pietinėje dalyje, XVIII a. sidabrinį kreicerį pakeitė varinis. Pfalco–Cveibriukeno sidabrinė moneta, datuojama 1603 m. – tai pirmojo Vosgėlių lobio, paslėpto 1654 m., dalis. 1956 m. Jonas Kriaučionis ir Bronius Jasinskas sėdami pastebėjo išartas monetas. Pradėję radimo vietoje kasti, rado ariant apardytą puodą su monetomis, uždengtą plokščiu akmeniu. Puodas, akmuo ir 1267 lobio monetos pateko į Utenos kraštotyros muziejų. Monetos iš tuomet dar nesuvienytos Vokietijos teritorijos (iki 1871 m.) – didelė retenybė Lietuvoje.

Kaip pasitikti pavasarį?

• Spausdinti
• El. paštas

Ateina pavasaris, gamtos pabudimo metas, bet žmonėms tai ne tik nauja pradžia, bet ir nauji iššūkiai: kaip atsilaikyti prieš virusus (o šiemet dar ir prieš koronavirusą), nes po žiemos organizme ima stigti vitaminų. Jų pakankamai nebegauname su įprastu maistu. Habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė rekomendavo pavasario nepradėti dietomis. Kūno grožis palauks – pirmiausia atstatykim medžiagų balansą organizme. Bene didžiausia problema pavasarėjant tampa mažakraujystė.
„Pirmoji talkininkė įveikiant mažakraujystę – dilgėlė, ta pati patvorio karalienė. Mes įpratę ją tik keiksnoti, na, iš bėdos kokį kartą pavasarį dilgėlinę sriubą išsiverdame, o žymiai mažiau už mus laisvos žemės turinčios belgės, danės olandės dilgėlėms kokią lysvelę suranda, anglai net šiltnamėlius stato, kad žiemą lapienėms šviežių turėtų. Dilgėlė gera tuo, kad jai beveik jokių priedų nereikia, pati viena turi viską, kas reikalinga raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Dilgėlė gera ir tuo, kad tinka daugybei patiekalų – galime su įvairiomis kruopomis troškinti, galima įvairias sriubas virti, galima padaryti priedus mėsos ir žuvies patiekalams, įdarus įvairiems pyragams, apkepams ar net saldiems pyragėliams. Žinoma, kaip ir bet kokios vaistažolės, negalima dilgėlės vartoti dienų dienomis, tenka kaitalioti.
Bene pirmoji ankstyvą pavasarį randama vaistažolė – ankstyvasis šalpusnis. Sergantiems žarnyno ir skrandžio ligomis Daktarė patardavo gerti iš jo lapožų pasigamintų sulčių, sergantiems sloga (kas visai nenuostabu, kai orai tokie permainingi) rekomenduodavo sulčių įlašinti į nosį. Norėdami pasigaminti šalpusnio sulčių, nuplautus augalo lapus nuplikykite verdančiu vandeniu, sumalkite mėsmale, nuspauskite – ir sultys paruoštos. Ankstyvųjų šalpusnių jau galima rasti. Būkime ir likime sveiki! 

E. Kušleikienės nuotr.