Naujienos

2021 m. sausio 13–vasario 16 d. „Atminties langai“. Paroda Utenos kraštotyros muziejaus languose, skirta tragiškiems 1991 m. Sausio 13-osios įvykiams atminti

• Spausdinti
• El. paštas

Kiekvienais metais prisimenant įvykius, kuriuos mūsų jauna valstybė išgyveno 1991 metų sausio 13 d., gedime žuvusiųjų, pagerbiame budėjusius prie Parlamento, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų. Tačiau šie metai kitokie – jubiliejiniai, skaičiuojantys 30-uosius Laisvės metus, žymintys brandą. Šie metai kitokie ir dėl visame pasaulyje susiklosčiusios situacijos, kai visai netikėtai vėl patiriame tam tikrus suvaržymus judėti, keliauti, susitikti. Tačiau šie – dabartiniai – jokiu būdu neprilygsta aniems, iš kurių buvo taip skausmingai vaduotasi ir pagaliau pasiekta Laisvė.

Muziejaus pastatas – uždarytas lankytojams, tačiau istorija ir laisvė nesutalpinama jokiose saugyklose ar lentynose. Todėl kviečiame pažvelgti į muziejaus langus, kurie 2021-uosius metus pradeda Utenos kraštotyros muziejaus fonduose esančių fotografijų paroda „Atminties langai“. Nuotraukose – 1991 metų įvykiai, matyti ir užfiksuoti Vilniuje tomis dienomis ten buvusių uteniškių akimis ir fotoaparatais! Vietoj parodą pristatančios anotacijos – eilutės iš tų dienų laikraščių, kur savo mintis ir kūrybą publikavo kraštiečiai.

Prisiminkime, kodėl esame laisvi. Įkvėpkime laisvės! Ir būkime jos verti!

Pokario laisvės kovų atminties vietos Utenos mieste

• Spausdinti
• El. paštas

Vieno eksponato istorija. Sveikinimai, siųsti kunigui Edmundui Rinkevičiui (1950–2019)

• Spausdinti
• El. paštas

Kunigas E. Rinkevičius 1992–2003 m. tarnavo Užpalių Švč. Trejybės parapijos klebonu. Dirbant Užpaliuose išleistos poezijos knygos „Po žilvičio šakom“ (1993), „Krintanti žvaigždė“ (1995), už pastarąją jam skirta Utenos rajono literatūrinė premija „Gimtoji mūsų žemė“. Kunigas E. Rinkevičius aktyviai dalyvavo Utenos literatų klubo „Verdenė“ veikloje. Užpaliuose, buvusioje klebonijoje, įsteigė „Dausuvos“ muziejų. Kunigo senelis buvo dievdirbys, drožybą pamėgo ir E. Rinkevičius. Nuo 1991 m. dalyvavo tautodailės parodose ir pats jas rengė, o 1997 m. buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

37 eksponatus 2003 m. kunigas E. Rinkevičius padovanojo Utenos kraštotyros muziejui.

Informaciją parengė B. Juknevičienė

Asociacija „Marianos Veriovkinos draugija“ įgyvendino kūrybinių patirčių projektą „Senieji kaimynai“. Norime jums pristatyti virtualią H. Orakausko piešinių parodą „Veidai iš mano vaikystės“

• Spausdinti
• El. paštas

Vieno eksponato istorija. Tremtinių sveikinimai

• Spausdinti
• El. paštas

   Kalėdos tremtyje.... Jų liudininkai – muziejuje saugomi prisiminimai, atvirukai susveikinimais Lietuvoje likusiems artimiesiems. Sveikinimuose – žinutė, kad jie gyvi, kad turi viltį grįžti namo ir pamatyti visus brangiausius žmones. Kūčių vakarą prie bendro stalo čia ir ten visi būdavo tik mintimis. Jei atkeliaudavo siuntiniai iš Lietuvos – ant tremtinių stalo būdavo ir plotkelių, ir kūčiukų, tada visi dalindavosi. Kas siuntinių negaudavo – kūčiukus atstodavo supjaustyta duona. Kas ką turėjo, taip ir buvo gerai. Svarbu buvo pats pavadinimas – Kalėdos (iš tremtinių prisiminimų).
   Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės (g. Katlėrių k.) ir brolių Antano bei Edmundo Kepalų siųsti atvirukai, siųsti iš Intos. A. Mikuklėnaitė-Dulskienė, politinė kalinė, kartu sus seserimis rėmė partizanus. Broliai A. ir E. Kepalai iš Liveikių kaimo (Leliūnų sen.) buvo partizanų rėmėjai. Bunkeryje buvo apnuodyti, suimti ir išvežti į lagerį.

Informaciją parengė B. Juknevičienė

Sveikiname!

• Spausdinti
• El. paštas

Sveikinimai Miškinių šeimai

• Spausdinti
• El. paštas

Vieno eksponato istorija. Kalėdiniai atvirukai.

• Spausdinti
• El. paštas

   Pirmasis šiuolaikinis komercinis Kalėdų atvirukas pasirodė Anglijoje. Dailininkas Džonas Kolkotas Horslėjus savo draugo sero Henrio Koulo prašymu 1843 m. nupiešė pirmąjį Kalėdų atviruką, kuris buvo atspausdintas tūkstančio egzempliorių tiražu. H. Koulo sumanymas pasveikinti draugus šventiniais atvirukais sulaukė milžiniškos sėkmės. Pirmieji atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu. Jie buvo pagaminti iš kieto kartono, jų matmenys – 7,8 x 8,1 cm.
   Dž. K. Horslėjaus sukurti atvirukai buvo pardavinėjami nepigiai – po šilingą. Tiek per savaitę uždirbdavo paprastas Londono darbininkas. Tačiau turtingajai aukštuomenei, kuriai ir buvo skirti šie atvirukai, kaina nepasirodė didelė, ir jie akimirksniu buvo išgraibstyti. Iki mūsų dienų iš tūkstančio atvirukų, išplatintų 1843 m., liko trisdešimt.
   1861 m. verslieji amerikiečiai užpatentavo šį išradimą. Vidurio ir Rytų Europoje atvirukai ėmė plisti antrojoje XIX amžiaus pusėje. 1862 m. pašto atvirukas buvo atspausdintas Austrijos–Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Imperatoriškasis paštas pradėjo ir masinę atvirlaiškių su fiksuotu pašto ženklu gamybą. Iš Austrijos–Vengrijos atvirukų mada pasiekė Rusijos imperiją, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva. Mūsų šalyje atvirukus pradėta spausdinti 1875 m., o 1890-aisiais pasirodė ir spalvoti atvirukai. Didžioji dalis atvirukų buvo su miestų vaizdais, tačiau po truputį plito ir sveikinimams skirti atvirukai. Jų siuntimo tradicija įsitvirtino tarpukario metais.

Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – tarpukario atvirukai.

Informaciją parengė B. Juknevičienė