- Naujienos
- Struktūra ir kontaktai
- Informacija lankytojams
- Veiklos sritys
- Paslaugos
- Korupcijos prevencija
- Asmens duomenų apsauga
- Apie muziejų
- Administracinė informacija
- Teisinė informacija
- Atviri duomenys
- Nuorodos
- Edukacija
UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: info@utenosmuziejus.lt
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba
Mes ateinam ir stovim
prieš juodą garsą automatų
kai virš jų tirta
tūkstantgalvė gyvatė
balta diena ir namais
mes esam tvirti
nes virš mūsų plazda
pilkoji tiesa – Nemirtis.
A. Musteikis
Iki vasario 16 d. Utenos kraštotyros muziejaus languose
Utenos kraštotyros muziejaus padalinys Tradicinių amatų centras „Svirnas“ 2020 m. pavasarį Kultūros tarybai teikė projektą „Vaizdo pamokų ciklas „Amatas – gyvenimo pamatas“. Aplankė sėkmė – projektas gavo finansavimą. Projekto tikslas buvo pristatyti Utenos tradicinių amatų meistrus ir užtikrinti edukacinės veiklos tęstinumą.
Džiaugiamės galėdami Jums pristatyti rezultatus – mokomąsias videopamokas, kuriose amato moko geriausi savo srities tradicinių amatų meistrai. Tikimės, kad tai padės pažinti amatus, išmokti pasigaminti ir gal net ateityje tapti pameistriais.
Kiekvienais metais prisimenant įvykius, kuriuos mūsų jauna valstybė išgyveno 1991 metų sausio 13 d., gedime žuvusiųjų, pagerbiame budėjusius prie Parlamento, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų. Tačiau šie metai kitokie – jubiliejiniai, skaičiuojantys 30-uosius Laisvės metus, žymintys brandą. Šie metai kitokie ir dėl visame pasaulyje susiklosčiusios situacijos, kai visai netikėtai vėl patiriame tam tikrus suvaržymus judėti, keliauti, susitikti. Tačiau šie – dabartiniai – jokiu būdu neprilygsta aniems, iš kurių buvo taip skausmingai vaduotasi ir pagaliau pasiekta Laisvė.
Muziejaus pastatas – uždarytas lankytojams, tačiau istorija ir laisvė nesutalpinama jokiose saugyklose ar lentynose. Todėl kviečiame pažvelgti į muziejaus langus, kurie 2021-uosius metus pradeda Utenos kraštotyros muziejaus fonduose esančių fotografijų paroda „Atminties langai“. Nuotraukose – 1991 metų įvykiai, matyti ir užfiksuoti Vilniuje tomis dienomis ten buvusių uteniškių akimis ir fotoaparatais! Vietoj parodą pristatančios anotacijos – eilutės iš tų dienų laikraščių, kur savo mintis ir kūrybą publikavo kraštiečiai.
Prisiminkime, kodėl esame laisvi. Įkvėpkime laisvės! Ir būkime jos verti!
Kunigas E. Rinkevičius 1992–2003 m. tarnavo Užpalių Švč. Trejybės parapijos klebonu. Dirbant Užpaliuose išleistos poezijos knygos „Po žilvičio šakom“ (1993), „Krintanti žvaigždė“ (1995), už pastarąją jam skirta Utenos rajono literatūrinė premija „Gimtoji mūsų žemė“. Kunigas E. Rinkevičius aktyviai dalyvavo Utenos literatų klubo „Verdenė“ veikloje. Užpaliuose, buvusioje klebonijoje, įsteigė „Dausuvos“ muziejų. Kunigo senelis buvo dievdirbys, drožybą pamėgo ir E. Rinkevičius. Nuo 1991 m. dalyvavo tautodailės parodose ir pats jas rengė, o 1997 m. buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
37 eksponatus 2003 m. kunigas E. Rinkevičius padovanojo Utenos kraštotyros muziejui.
Informaciją parengė B. Juknevičienė
Kalėdos tremtyje.... Jų liudininkai – muziejuje saugomi prisiminimai, atvirukai susveikinimais Lietuvoje likusiems artimiesiems. Sveikinimuose – žinutė, kad jie gyvi, kad turi viltį grįžti namo ir pamatyti visus brangiausius žmones. Kūčių vakarą prie bendro stalo čia ir ten visi būdavo tik mintimis. Jei atkeliaudavo siuntiniai iš Lietuvos – ant tremtinių stalo būdavo ir plotkelių, ir kūčiukų, tada visi dalindavosi. Kas siuntinių negaudavo – kūčiukus atstodavo supjaustyta duona. Kas ką turėjo, taip ir buvo gerai. Svarbu buvo pats pavadinimas – Kalėdos (iš tremtinių prisiminimų).
Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės (g. Katlėrių k.) ir brolių Antano bei Edmundo Kepalų siųsti atvirukai, siųsti iš Intos. A. Mikuklėnaitė-Dulskienė, politinė kalinė, kartu sus seserimis rėmė partizanus. Broliai A. ir E. Kepalai iš Liveikių kaimo (Leliūnų sen.) buvo partizanų rėmėjai. Bunkeryje buvo apnuodyti, suimti ir išvežti į lagerį.
Informaciją parengė B. Juknevičienė
Pirmasis šiuolaikinis komercinis Kalėdų atvirukas pasirodė Anglijoje. Dailininkas Džonas Kolkotas Horslėjus savo draugo sero Henrio Koulo prašymu 1843 m. nupiešė pirmąjį Kalėdų atviruką, kuris buvo atspausdintas tūkstančio egzempliorių tiražu. H. Koulo sumanymas pasveikinti draugus šventiniais atvirukais sulaukė milžiniškos sėkmės. Pirmieji atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu. Jie buvo pagaminti iš kieto kartono, jų matmenys – 7,8 x 8,1 cm.
Dž. K. Horslėjaus sukurti atvirukai buvo pardavinėjami nepigiai – po šilingą. Tiek per savaitę uždirbdavo paprastas Londono darbininkas. Tačiau turtingajai aukštuomenei, kuriai ir buvo skirti šie atvirukai, kaina nepasirodė didelė, ir jie akimirksniu buvo išgraibstyti. Iki mūsų dienų iš tūkstančio atvirukų, išplatintų 1843 m., liko trisdešimt.
1861 m. verslieji amerikiečiai užpatentavo šį išradimą. Vidurio ir Rytų Europoje atvirukai ėmė plisti antrojoje XIX amžiaus pusėje. 1862 m. pašto atvirukas buvo atspausdintas Austrijos–Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Imperatoriškasis paštas pradėjo ir masinę atvirlaiškių su fiksuotu pašto ženklu gamybą. Iš Austrijos–Vengrijos atvirukų mada pasiekė Rusijos imperiją, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva. Mūsų šalyje atvirukus pradėta spausdinti 1875 m., o 1890-aisiais pasirodė ir spalvoti atvirukai. Didžioji dalis atvirukų buvo su miestų vaizdais, tačiau po truputį plito ir sveikinimams skirti atvirukai. Jų siuntimo tradicija įsitvirtino tarpukario metais.
Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – tarpukario atvirukai.
Informaciją parengė B. Juknevičienė