Naujienos

Asociacija „Marianos Veriovkinos draugija“ įgyvendino kūrybinių patirčių projektą „Senieji kaimynai“. Norime jums pristatyti virtualią H. Orakausko piešinių parodą „Veidai iš mano vaikystės“

• Print
• Email

Vieno eksponato istorija. Tremtinių sveikinimai

• Print
• Email

   Kalėdos tremtyje.... Jų liudininkai – muziejuje saugomi prisiminimai, atvirukai susveikinimais Lietuvoje likusiems artimiesiems. Sveikinimuose – žinutė, kad jie gyvi, kad turi viltį grįžti namo ir pamatyti visus brangiausius žmones. Kūčių vakarą prie bendro stalo čia ir ten visi būdavo tik mintimis. Jei atkeliaudavo siuntiniai iš Lietuvos – ant tremtinių stalo būdavo ir plotkelių, ir kūčiukų, tada visi dalindavosi. Kas siuntinių negaudavo – kūčiukus atstodavo supjaustyta duona. Kas ką turėjo, taip ir buvo gerai. Svarbu buvo pats pavadinimas – Kalėdos (iš tremtinių prisiminimų).
   Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės (g. Katlėrių k.) ir brolių Antano bei Edmundo Kepalų siųsti atvirukai, siųsti iš Intos. A. Mikuklėnaitė-Dulskienė, politinė kalinė, kartu sus seserimis rėmė partizanus. Broliai A. ir E. Kepalai iš Liveikių kaimo (Leliūnų sen.) buvo partizanų rėmėjai. Bunkeryje buvo apnuodyti, suimti ir išvežti į lagerį.

Informaciją parengė B. Juknevičienė

Sveikiname!

• Print
• Email

Sveikinimai Miškinių šeimai

• Print
• Email

Vieno eksponato istorija. Kalėdiniai atvirukai.

• Print
• Email

   Pirmasis šiuolaikinis komercinis Kalėdų atvirukas pasirodė Anglijoje. Dailininkas Džonas Kolkotas Horslėjus savo draugo sero Henrio Koulo prašymu 1843 m. nupiešė pirmąjį Kalėdų atviruką, kuris buvo atspausdintas tūkstančio egzempliorių tiražu. H. Koulo sumanymas pasveikinti draugus šventiniais atvirukais sulaukė milžiniškos sėkmės. Pirmieji atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu. Jie buvo pagaminti iš kieto kartono, jų matmenys – 7,8 x 8,1 cm.
   Dž. K. Horslėjaus sukurti atvirukai buvo pardavinėjami nepigiai – po šilingą. Tiek per savaitę uždirbdavo paprastas Londono darbininkas. Tačiau turtingajai aukštuomenei, kuriai ir buvo skirti šie atvirukai, kaina nepasirodė didelė, ir jie akimirksniu buvo išgraibstyti. Iki mūsų dienų iš tūkstančio atvirukų, išplatintų 1843 m., liko trisdešimt.
   1861 m. verslieji amerikiečiai užpatentavo šį išradimą. Vidurio ir Rytų Europoje atvirukai ėmė plisti antrojoje XIX amžiaus pusėje. 1862 m. pašto atvirukas buvo atspausdintas Austrijos–Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Imperatoriškasis paštas pradėjo ir masinę atvirlaiškių su fiksuotu pašto ženklu gamybą. Iš Austrijos–Vengrijos atvirukų mada pasiekė Rusijos imperiją, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva. Mūsų šalyje atvirukus pradėta spausdinti 1875 m., o 1890-aisiais pasirodė ir spalvoti atvirukai. Didžioji dalis atvirukų buvo su miestų vaizdais, tačiau po truputį plito ir sveikinimams skirti atvirukai. Jų siuntimo tradicija įsitvirtino tarpukario metais.

Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai – tarpukario atvirukai.

Informaciją parengė B. Juknevičienė

Advento papročiai

• Print
• Email

„Žvaigždė vakarė danguje sustojo“, arba Kūčios pokario kaime

• Print
• Email

Žvaigždė vakarė danguje sustojo

Ir žydi žydi šaltu sidabru.

Po ja ir Tujan, Lietuva šventoji,

Glaustysies šią naktelę tarp audrų.

                      Tave dabar visi vėjužiai pučia,

                      Kaip niekados per gadynes kelias.

                      Ar yr dar kas šiandieną valgo Kūčias,

                      Dalija, laužo baltas plotkeles?

                      A. Miškinis „Vakarė žvaigždė“

    Gyvenamojo namo seklyčioje užtrauktos užuolaidos. Jokia pašalinė akis neturi matyti, kad šiuose namuose, sužibus Vakarinei, valgoma Kūčių vakarienė. Padengtas kuklios vakarienės stalas. Nepriteklių laikas, bet Monikos Miškinienės rūpestis iš to, kas užaugo darže, ką surinko miške, paruošti 12 patiekalų. Ant linine staltiese apdengto stalo puikuojasi kūčia (su medumi sumaišyti išvirti kviečiai), duona ir ragaišis, šližikai, aguonų pienas, silkė, virtos bulvės, sūdyti grybai, rauginti, aliejum pagardinti kopūstai, spanguolių kisielius, riešutai, obuoliai. Tam laikui tai turtingas stalas. Dažnoj gryčioj, pasidalinę plotkelę, pasitenkindavo virta bulve ar duonos rieke.
   Nyku: Antanas eina tremtinio „golgotas“ Mordovijos lageriuose, Vincas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Motiejus grįžęs iš Vilniaus, be darbo ir pajamų, bando ūkininkauti. Tylios prieglobstį ir paguodą šiuose namuose radusios poeto žmona Aleksandra su dukryte Jolanta, Vincienė su vaikais ir savo mama.
   Prieš pradėdami valgyti atsistojame, kalbame maldą, laužiame kalėdaitį, linkėdami vienas kitam sveikatos, laimės. Ir čia pat bandome nuspėti, ko galėjo vienas kitam linkėti (juk per Kūčias pasakytas linkėjimas turi magiškos galios) pokario žmonės... Kad duonai grūdų nepristigtų... Kad neištremtų... Kad artimi iškentėtų tremtį ir namo sugrįžtų... Kad partizanų „skrabai“ nerastų... Kad žemės neatimtų... Kad arklio „kalkuozan“ neišvestų... Kad...Ragaujame visų dvylikos patiekalų. Pasikalbame, ką Kūčių vakaro oras, žvaigždžių išsidėstymas, vėjas gali pasakyti apie ateinančius metus.
   Kūčios – džiaugsminga šeimos šventė ir, koks sunkus bebūtų metas, ateitį noris nuspėti. Be burtų neapseisi. Iš po staltiesės traukiame šieno stiebelius (plonas ilgas šiaudas reiškia laibą aukštą būsimą vyrą, lengvą gyvenimą, o gal tuščią piniginę, storas kumpas – žemą storą vyrą, turtingus metus ir t. t.). Imame 3 lėkštes, po viena dedame pinigą, po antra – vestuvinį žiedą, po trečia – rūtų šakelę. Lėkštelės sumaišomos, reikia vieną pasirinkti (žiedas reiškia vestuves, pinigas – turtus, rūta – senmergystę). Surenkame visų batus, sudedame į krūvą, paskui vieną paskui kitą d4liojame durų link – kieno batas atsiremia į duris, tas ateinančiais metais išeis iš namų. Atsisėdęs nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrenta smaigaliu į duris, teks išeiti iš namų, jei – į duris kulnis, liks pas tėvus. Skaičiuojame viską poromis: saują šližikų, žiupsnelį degtukų, atsineštą glėbį malkų. Jei gaunasi pora – kitais metais bus vestuvės. Į šaltą vandenį lašiname vašką. Pagal susidariusį „piešinį“ spėjame ateitį.
   Grįžtame prie Miškinių šeimos situacijos. „Vakarė žvaigždė“, „Pasimatymai su motina“, „Graži tu, mano brangi tėvyne“, „Šventės“ – tai poeto eilės, iliustruojančios tremtinio, partizano, jų artimųjų išgyvenimus.

Aušta. Kalėdos. Mėlynas rytas.

Gena į darbą. Keičia kažką.

Pūga per kalnus kamuoliu ritas,

Vėjai lediniai laužo šakas.

                      Eitumei, regis, bristum ir bristum

                      Ligi tėvynei, ligi namų.

                      Sveikinu, žeme, šiandien su Kristum –

                      Užgimimu ir atgimimu.

                      A. Miškinis „Šventės“

Informaciją parengė R. Gaidienė

Nuotraukoje Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija (nuotraukos autorė D. Urbonienė)

Laiškas muziejui!

• Print
• Email

  Šiuo laikotarpiu dauguma iš mūsų, laikydamiesi rekomendacijų, stengiamės saugiai būti namuose. Tačiau Muziejus labai ilgisi lankytojų, todėl kviečiame bendrauti laiškais. Parašykite mums savo pastebėjimus, lūkesčius, prisiminimus ar palinkėjimus.