UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Pirkti bilietą

tiketa logo 01 Medium

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

Tauragnų krašto muziejus

Meno centras

Vaizdo pamokų ciklas


145439708 2882820885373344 3389670102111722859 n 1

TAC Svirnas edukacija

Kultūros pasas

atsisisti

Virtualios parodos

Lietuvos muziejų lobiai

muz lobiai 2012

Eugenija Šimkūnaitė: gyvenimo receptai

eg Medium

Piliakalniai Utenos rajone

cats11

Virtualus turas

logo virt

„Šviesioji gyvenimo pusė“

Projektas „Tradicinių amatų centras „Svirnas“ Nr. 20AM-KU-18-1-03443-PR001

KPF logotipas

„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“

Europa logo

 

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

„Klausinėjantys menai“

Klausinėjantys menai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Tauragnų krašto muziejus pristato Eglūno Židonio virtualią fotografijų parodą – „Jačiūniškių kaimo kryžius keturiais metų laikais“.

Muziejus Jūsų namuose

mjn 01 MediumKviečiame muziejaus bičiulius ir visus mielus žmones, išsiilgusius muziejaus ekspozicijų lankymo ir veiklų muziejuje, „pažaisti muziejų“ savo namuose. Patikėkite, mes jūsų taip pat labai ilgimės, todėl siūlome palaikyti kaip įmanoma aktyvesnį bendravimą laiškais, el. paštu ar socialinėse paskyrose. Tad kviečiame įsitraukti! Susiraskite savo namuose patį seniausią, brangiausią, mieliausią jums daiktą: indą, įrankį, fotonuotrauką, knygą, baldą, suvenyrą iš tolimų kraštų ar mielą, bičiulių dovanotą smulkmeną. Aprašykite jį – kokius prisiminus, jausmus, emocijas patiriate vėl kalbėdami apie tai. Galbūt naudojate tą daiktą kasdien? O gal – tausojate ir saugote ar net pamiršę buvote... Juk nutinka ir taip... Jeigu turite galimybę – atsiųskite ir aprašomo objekto nuotrauką. O mes, skaitydami Jūsų laiškus, ieškosime mūsų muziejaus lobiuose analogiškų ar panašių objektų ir pabandysime iš prisiminimų perliukų it karoliukus suverti bendros – mūsų ir jūsų – kūrybos vėrinį, kuris įprasmins šio keisto, vis dar neįprasto nuotolinio bendravimo laikotarpį. FB paskyroje ir internetinėje svetainėje publikuosime Jūsų tekstų citatas ir nuotraukas (jeigu leisite tai daryti) ir Muziejaus fonduose saugomų eksponatų istorijas. Daugiausiai „patiktukų“ sulaukusios istorijos bendraautoriams pažadame mielą staigmeną! Juk didžiausia vertybė – patirtys ir prisiminimai!

Dalinkimės tuo!
 

Kai keičiasi kartos ir formos

   Utenos kraštotyros muziejus, bendradarbiaudamas su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Skulptorių sekcija, Utenio aikštės stiklo galerijoje pristato trijų jaunesniosios kartos Kauno menininkų kūrinius: Mindaugo Jurėno dekoratyvines skulptūras, Gintarės Stašaitytės stiklo kompozicijas ir Luko Šiupšinsko mažosios plastikos objektus.
Visi autoriai – profesionalūs menininkai, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, meninių krypčių išsilavinimus įgiję Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai kuriantys, dirbantys ir plėtojantys veiklas ne tik meno praktikose, bet ir vadybinėje bei akademinėje srityse.
   Subtilūs ir lakoniški stiklo menininkės Gintarės Stašaitytės pastebėjimai skaidriais kubais įsiskverbia į žiūrovo mintis ir verčia permąstyti realybę: gal rūbai, dengę karaliaus kūną (Karalius nuogas, 2020), slėpė ir jo vidinę tuštumą? Kaip mūsų patirtys (Patyręs, 2020) išskaidrina mūsų mintis – ar lieka dėmių, kokių nors pėdsakų, ar tik skaidri ir briaunota struktūra, perkeičianti žvilgsniu pagaunamą realybę? Gintarė Stašaitytė aktyvai dalyvauja simpoziumuose ir seminaruose, grupinėse parodose, rengia personalines parodas. Jai artimos ir pastaraisiais metais nagrinėjamos temos apima kitapusybės, eterio lakumo, stiklo ir ledo skaidrumo aspektus.
   Mindaugas Jurėnas kuria dekoratyvines skulptūras, mažosios plastikos objektus, interjero detales, skirtingų medžiagų lauko skulptūras. Parodoje eksponuojami kūriniai perteikia tam tikras mąstymo struktūras: iš metalo lakšto, lyg popieriaus lapo, išlankstyta „blogoji pusė“ (Flip side, 2020) vizualiai atrodo visiškai patraukli, kviečia laipioti minčių ar jausmų įkalnėmis. Tačiau aštrios „lenkimo linijos“ suponuoja klausimą – o kokia gi tuomet „geroji pusė“? Ar tikrai blogoji / išvirkščioji pusė yra tai, ką turėtume slėpti ir niekam nerodyti? Klausimų užduoda ir kūrinys „Out of the box“: ar kažkas, „išsiritęs“ iš dėžės, jos ribų atsikratė su tokia jėga, kad ilgą laiką jaukia vieta tūnoti buvusi dėžė pakilo į orą ir tapo nuspriegta tolyn? O gal priešingai – dėžė nebesutalpino savyje sukaupto turinio ir tapo aliuzija į šviestuvą, išliejusį sau atramą – galimybę šviesti? Kiti du parodoje eksponuojami nauji kūriniai iš Mindaugo Jurėno dirbtuvių iškeliavo „be pavadinimo“. Gal taip – dar geriau? Autorius palieka žiūrovui galimybę pačiam nuspręsti, kaip pavadinti debesų formos gėlę, perskrostą „pliusu“ (ar x – „iksu“) ir „minusu“, pro kuriuos galima matyti pasaulį tokį, kokio norisi: oranžinį, išaugusį iš rožinio ar violetinį, tvirtai prilaikomą pilko pagrindo. Tačiau visuomet galima meno kūrinį vertinti ir „paprasčiau“ – kaip patrauklią formą, tinkamą siluetą ar akiai malonią spalvinę dėmę. Tuomet beliks atsakyti į klausimą, kur savo namų ar biuro aplinkoje galėtumėte įkurdinti tokį mielą akcentą.
Atsakymų į klausimus savo kūryboje ieško ir Lukas Šiupšinskas. Šis jaunas skulptorius sako, kad „menas – tai mąstymo būdas ir galimybė artikuliuoti abstrakčias idėjas į asmenines patirtis“. Pasak autoriaus, šiuolaikinė skulptūra naikina ribą tarp to kas daiktas „yra“ ir tai ką jis „reiškia“.
   L.Šiupšinskas yra ir Vytauto Didžiojo universiteto bei Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto lektorius. Autoriui nesvetimas dialogas ir santykio su aplinka ieškojimas, nes kaip sako pats Lukas „skulptūra – tai kažkokios problemos arba temos sprendinys“. Kartais sprendiniai (skulptūros) atrodo komiški ar gerokai netikėti, kartais gali atrodyti nesuprantami, bet intuityviai traukti akį. Ir, pasak autoriaus, tai yra gerai. Štai pavyzdžiui, „Zen Triušis“ – tai priminimas šiuolaikiniam žmogui, kad mes atrodome juokingai ir keistai, kai elgiamės kaip zuikiai, visur skubam, bėgam ir būnam baikštūs domestikuoti gyvūnai, kad kartais verta sustoti ir pamedituoti, neskubėti. Originali skulptūra atlieta iš bronzos nuo 2018 metų stovi Kauno senamiestyje. Pirmas jo eskizas buvo nulipdytas 2013 m., kai autorius išgyveno sunkų ir stresų perpildytą gyvenimo laikotarpį. „Tokia būsena paskatino sukurti situaciją atspindintį kūrinį,“ – sako autorius. Kiekviename iš mūsų tikriausiai kartkartėmis subruzda ir kitas skulptoriaus L.Šiupšinsko sukurtas personažas – „Kipšas“. Jei kartais sunku įsivaizduoti, kaip jis atrodo – galime į jį pažvelgti skulptoriaus Luko žvilgsniu.
   Galima girdėti nuomonių, kad klasikinė skulptūra praranda aktualumą. Tačiau jaunųjų skulptorių meniniai sprendimai liudija ką kita: yra ir užsakovų, yra ir poreikis kurti. Kiekviena skulptūra turi atrasti savo vietą, skirtinga laiku sukuriami skirtingi dalykai.
Šioje parodoje matomi mažosios plastikos kūriniai yra ir tokie, iš kurių, kaip eskizų, vėliau buvo sukurtos didelių apimčių kompozicijos miestų erdvėms, tačiau yra ir tokie, kurie gali būti įkomponuoti į interjero ar lauko erdves patys savaime, nekeičiant jų dydžių ir proporcijų.
Belieka atidžiai įsižiūrėti ir „pamankštinti“ vaizduotę, kurioje erdvėje ir kaip derėtų viena ar kita erdvinė plastinė kompozicija.
 
Dar kartą sugrįžti prie G. Stašaitytės, L. Šiupšinsko ir M.Jurėno kūrinių Utenio aikštės stiklo kubuose turėsite galimybę iki 2021 m. kovo 11 d. Linkime malonių įspūdžių!
 
Utenos kraštotyros muziejaus direktorė,
menotyrininkė Jovita Nalevaikienė
 
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=48#sigFreeIdd33b2e3653

Tradiciniai amatai Utenoje. Ąsočio žiedimas. Meistras Vytautas Valiušis

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Iš „Atminties langų“. Prisiminimai.

1991 m. sausis.

   Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, Algimantas Kavoliukas džiūgavo ir tikėjo, kad tautos pasirinktas kelias yra teisingas. Todėl, desantininkams pirmą sykį užgrobus Spaudos rūmus, A. Kavoliukas protestavo kartu su kitais, reikalaudamas teisingumo. Porą naktų budėjo prie šio pastato ir antrą sykį. Atskubėjo čia ir sausio 11-ąją, anksčiau nei šarvuoti desantininkai. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino savo juostoje ir norvegų televizijos žurnalistas. Negalėjo Algimantas Kavoliukas likti namuose ir tada, kai iškilo pavojus televizijos bokštui. Prie bokšto jis atsirado tuoj pat, kai tik išgirdo šarvuočių riaumojimą Kosmonautų prospekte. Nedvejojo nė minutės. Tik pasakė: „Mano vieta ten”. Nesugebėjo sulaikyti ir kaimynai. O prie televizijos bokšto jau buvo jo jaunėlis sūnus Darius, dar anksčiau su draugais išėjęs ten budėti. Prie bokšto jie jau nebesusitiko... Algimantas Kavoliukas girdėjo kulkų švilpimą, bet nė viena iš jų į jį nepataikė. Matė jis ir tankus, važiuojančius tiesiai į žmonių minią. Tai buvo, matyt, paskutinis reginys jo akyse, nes vienas iš tankų savo vikšrais negailestingai pasiglemžė ir Algimantą. Jo tvirtas vyriškas kūnas buvo bejėgis prieš geležinę tanko jėgą.
   Sausio 13-osios naktį, ilgai nesulaukdami grįžtančio Algimanto, kaimynai išėjo jo ieškoti. Bet veltui... Ankstyvą rytą prie „Viršuliškių” parduotuvės prekystalio žmonės vietoj besišypsančio, paslaugaus pardavėjo išvydo juodu kaspinu perjuostą jo portretą ir gėles.
   Žinia apie Algimanto Kavoliuko tragišką žūtį sukrėtė ir daugailiškius. Sausio 15-ąją jie išvyko į Vilnių nusilenkti Daugailių žemės sūnui, paaukojusiam savo gyvybę už visų mūsų laisvę ir nepriklausomybę, kartu parodydami, kad laisvės troškimas stipresnis už mirtį. Aplankydami televizijos bokšto prieigas, uždegdami žvakutes kritusiems, nusilenkdami Algimantui Kavoliukui Sporto rūmuose daugailiškiai išreiškė ir savo pilietinę poziciją.
   Lietuvos laisvės gynėjų drąsą ir pasiaukojimą įvertino Lietuvos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr. I–952 Algimantas Petras Kavoliukas, gimęs 1939 m., apdovanotas I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Tekstas Ritos Jurkevičienės, Daugailių pagrindinės mokyklos mokytojos
 Algimanto Petro Kavoliuko nuotraukos iš Daugailių pagrindinės mokyklos archyvų.

  1. Algimantas Petras Kavoliukas.
  2. Kavoliukų šeima. Iš kairės: sėdi tėvas Juozas, sūnus Vytautas ir motina Veronika. Antroje eilėje iš kairės: stovi sūnus Algimantas, duktė Onutė, sūnus Mečislovas su žmona Anele ir sūnus Leonas.
  3. Daugailių septynmetė mokykla. III klasės mokiniai su mokytoja Ona Mališauskaite. Antroje eilėje pirmas iš dešinės Algimantas Kavoliukas. 1951 m.

View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=48#sigFreeId36ef2dd1e6

Tradiciniai amatai Utenoje. Šiaudų sodo rišimas. Meistrė Irena Eitminavičienė

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Tradiciniai amatai Utenoje. Riešinių mezgimas. Meistrė Julija Stankevičienė

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Utenos kraštotyros muziejaus etnologas pristato lietuvių liaudies pučiamąjį instrumentą – skudutį.

 yousmal

Tradiciniai amatai Utenoje. Molinių švilpynių lipdymas. Meistrė Jolita Levčenkienė

yousmal

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Iš „Atminties langų“. Prisiminimai.

„Aš tikiu, kad mes nugalėsime. Nugalėsime vien dėl to, kad su mumis tie, kurie liko amžinai Sibiro toliuose, nukankinti lageriuose ir kalėjimuose, žuvę Lietuvos laukuose, prie televizijos bokšto. Bet tam reikia tik vieno: meilės ir ištikimybės Lietuvai“.

V. Šimonėlis

Iki vasario 16 d. Utenos kraštotyros muziejaus languose

View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=48#sigFreeId0bd5d06a65

Tradiciniai amatai Utenoje. Veltinių vėlimas. Meistrė Jolita Juneliūnienė

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Tradiciniai amatai Utenoje. Nukryžiuotojo drožimas. Meistras Eglūnas Židonis

yousmal

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba