Naujienos

Verpsčių kolekcija Utenos kraštotyros muziejuje

• Spausdinti
• El. paštas

    Verpimas – vienas iš seniausių amatų, o verpimas verpste su verpstuku vienas iš seniausių verpimo būdų. Verpta jau ankstyvajame akmens amžiuje. Kada atsirado verpstės, nėra aišku. Verpstės „tai laiškai iš tautos praeities, kuriuos dar reikia išmokti perskaityti“, taip gražiai apie jas rašo prof. Libertas Klimka. Pietryčių ir šiaurės rytų Lietuvoje dėl menkesnio ekonominio išsivystymo verpsčių išliko daugiau, nes verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalvaratais“, atsirado vėliau.
   Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose – 64 verpstės: aštuonios paveldėtos iš 1929 m. Utenos mokyklų inspektoriaus A. Namiko įkurto muziejėlio, likusios surinktos vėliau. Dauguma surinktų verpsčių naudotos Utenos rajone. Seniausia verpstė datuota 1781 m. Didesnė jų dalis priklauso 19 a.
   Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Aukščiausia muziejaus verpstė 110 cm, o žemiausia – 72 cm. Verpstės puošiamos gilumine ir kontūrine pjaustinėjimo technika. Labiausiai puošiama galvos išorinė pusė. Verpsčių formos ir dekoras išsaugojo pačius archajiškiausius bruožus, persipynė baltiško tikėjimo ir krikščionybės ženklai: saulė, mėnuo, dangaus šviesuliai, Jėzaus, Marijos monogramos, stilizuoti altoriai ar kryžiaus simboliai bei žemiškieji atributai: gyvuliai, žvėrys, paukščiai. Verpstės turi „lopetinę“ galvos formą ir yra trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ir į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne. Pastarosios verpstės pačios populiariausios mūsų krašte. Verpstės raštų pagrindinis elementas yra apskritimas su segmentine žvaigžde. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu juose galima matyti ir saulės spindulius. Tarpai tarp pagrindinių geometrinių figūrų užpildomi įvairiausiais raštų motyvais: trikampiais dantukais, besikeičiančios krypties lygiagrečių linijų ornamentais. Yra muziejuje keletas verpsčių ir su dideliais nepuoštais plotais. Kai kurios verpstės turi savininkų bei meistrų inicialus. Be pjaustinėjimo verpstės buvo puošiamos ir dažais. Muziejuje yra trys dažytos verpstės. Polichromija nėra būdingas Utenos krašto verpsčių bruožas. Verpsčių kotų raštai – paprasti, dažniausiai iš dviejų trijų ritmiškai pasikartojančių figūrų. Dažnai koto raštas būna vienas iš raštų elementų, kuris atsikartoja verpstės galvos dalyje, tik smulkesnis. Todėl kotas su verpstės galva sudaro harmoningą visumą.
   Išdailintos verpstės rodo ne tik mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet atskleidžia jų dvasinį gyvenimą: pasaulėvaizdį ir tikėjimus.

Naudota dailėtyrininkės, hum, m. dr. L. Laučkaitės-Surgailienės įžanginis str. Verpstės (katalogas) . Utena, 2000

Parengė muziejininkė Milda Skaisgirienė

2021 m. balandžio 23–gegužės 30 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Brigitos ir Jurgio Firsunin keramikos darbų paroda.

• Spausdinti
• El. paštas

Balandžio 27-oji – Lietuvos medicinos darbuotojų diena

• Spausdinti
• El. paštas

1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos valstybės Tarybos sprendimu buvo įkurta Sveikatos komisija. Garbė ir pareiga rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi. Medicinos darbuotojų diena oficialiai įteisinta 2004 m. Sveikiname Utenos rajono ir visos šalies medikus – gydytojus, slaugytojas bei kitus medicinos darbuotojus, savo gyvenimą paskyrusius sveikesnės visuomenės kūrimui.

15 įdomių faktų apie sveikatos priežiūrą Utenos apskrityje ir rajone:

1. Utenos krašte sveikatos priežiūros įstaigų pradžia – XIX a. pab., kai mieste buvo įkurtas valdžios išlaikomas felčerio punktas, dirbo laisvai praktikuojantys gydytojai Otonas Šreiberis ir Ščerbakovas.
2. 1909 m. gydytojo Antano Vadopalo pastangomis atidaryta Utenos ligoninė.
3. 29 metus (paskirtas 1922 m.) Utenos ligoninėje dirbo chirurgas Česlovas Norvila.. Į pensiją išėjo sulaukęs 88-ių metų.
4. Iki Pirmojo pasaulinio karo Utenoje gydytojais dirbo daugiausia žydai, kurie 1914 m. pasitraukė į Rusiją.
5. 1933 m. į Uteną atvyko gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas.
6. Tarpukariu per metus ligoninėje gydydavosi 1200–1300 ligonių.
7. Gydymas ligoninėje buvo mokamas. Už parą reikėdavo mokėti 4 Lt, o už procedūras, vaistus, operacijas, gipso tvarsčius tekdavo mokėti atskirai. Mažos operacijos kainuodavo 10–60 Lt, didelės – nuo 60 iki 250 Lt. Už gimdymą reikėjo mokėti 25 Lt, gipso tvarstis kainavo 10–60 Lt, apšvitinimas kvarco lempa – 5 Lt, apsilankymas ambulatorijoje – 3 Lt.
8. Medicinos darbuotojų atlyginimai: 1935 m. ligoninės vedėjo mėnesinis atlyginimas 750 Lt (su priedais 1458 Lt), chirurgo – 600 Lt, akušerės – 260 Lt (su priedais 339 Lt), medicinos sesers – 190 Lt (233 Lt), slaugytojos – 130 Lt (148 Lt).
9. Apskrityje buvo 12 sveikatos punktų, iš jų aštuoniuose dirbo gydytojai: Aluntoje, Anykščiuose, Daugailiuose, Inturkėje, Molėtuose, Tauragnuose, Užpaliuose, Vyžuonose.
10. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai iki 1943 m. rugpjūčio mėn. buvo palikę nemokamą gydymą.
11. 1945 m. pr. gydytoja stomatologė Birutė Grigelienė suorganizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursus, kurie 1954 m. peraugo į Respublikinę Utenos medicinos mokyklą.
12. Iki 1974 m. Saldutiškyje, Tauragnuose, Užpaliuose veikė ligoninės.
13. 1990 m. pradėta statyti nauja penkiaaukštė poliklinika.
14. Pirmoji vaistinė Utenoje įsteigta 1847 m.
15. 1922 m. Tauragnuose vaistinę įsteigė Pranas Šimkūnas. Joje dirbo ir Eugenija Šimkūnaitė.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų

Parengė B. Juknevičienė

Vieno eksponato istorija. Šv. Jurgis

• Spausdinti
• El. paštas

Balandžio 23 d. minime šv. Jurgio vardadienį ir švenčiame Jurgines, lietuvišką pavasario žalumos šventę. Lietuvoje šv. Jurgis – antrasis globėjas po šv. Kazimiero, laikomas dar ir valstybės bei riterių globėju. Lietuvių mene vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą. Utenos kraštotyros muziejuje saugomi du paveikslai su šv. Jurgiu. Vieną nupiešė tremtinė Elena Vilkickienė (Varaneckaitė), kitą – tremtinys Viktoras Čėpva ir padovanojo E. Vilkickienei. Matyt, neatsitiktinai tremtinių pirštuose paveiksluose pavaizduotas šv. Jurgis, ir tikrai suprantame, kas darbų autoriams buvo tas blogis, su kuriuo kovoja šventasis. Tarpukario Lietuvoje berniukai dažnai buvo krikštijami Jurgio vardu, šventojo vardas suteikiamas gatvėms. Vilniaus miesto centre 19 a. pab.–1930 m. buvo šv. Jurgio gatvė, 1866–1920 m. ir Gedimino prospektas vadinosi šiuo vardu. 2018 m. buvusiai šv. Jurgio gatvei pavadinimas sugrąžintas. Ar Utenoje buvo šv. Jurgio gatvė – žinių nėra. 2018 m. Lietuvoje 60-iai berniukų tėvai suteikė Jurgio vardą. Utenos r. 1990–2018 m. Jurgio vardas nesuteiktas nė vienam naujagimiui.

Utenos rajone šv. Jurgio titulą turi Vyžuonų ir Tauragnų bažnyčias.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Parengė B. Juknevičienė

.