Naujienos

Advento papročiai

• Spausdinti
• El. paštas

„Žvaigždė vakarė danguje sustojo“, arba Kūčios pokario kaime

• Spausdinti
• El. paštas

Žvaigždė vakarė danguje sustojo

Ir žydi žydi šaltu sidabru.

Po ja ir Tujan, Lietuva šventoji,

Glaustysies šią naktelę tarp audrų.

                      Tave dabar visi vėjužiai pučia,

                      Kaip niekados per gadynes kelias.

                      Ar yr dar kas šiandieną valgo Kūčias,

                      Dalija, laužo baltas plotkeles?

                      A. Miškinis „Vakarė žvaigždė“

    Gyvenamojo namo seklyčioje užtrauktos užuolaidos. Jokia pašalinė akis neturi matyti, kad šiuose namuose, sužibus Vakarinei, valgoma Kūčių vakarienė. Padengtas kuklios vakarienės stalas. Nepriteklių laikas, bet Monikos Miškinienės rūpestis iš to, kas užaugo darže, ką surinko miške, paruošti 12 patiekalų. Ant linine staltiese apdengto stalo puikuojasi kūčia (su medumi sumaišyti išvirti kviečiai), duona ir ragaišis, šližikai, aguonų pienas, silkė, virtos bulvės, sūdyti grybai, rauginti, aliejum pagardinti kopūstai, spanguolių kisielius, riešutai, obuoliai. Tam laikui tai turtingas stalas. Dažnoj gryčioj, pasidalinę plotkelę, pasitenkindavo virta bulve ar duonos rieke.
   Nyku: Antanas eina tremtinio „golgotas“ Mordovijos lageriuose, Vincas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Motiejus grįžęs iš Vilniaus, be darbo ir pajamų, bando ūkininkauti. Tylios prieglobstį ir paguodą šiuose namuose radusios poeto žmona Aleksandra su dukryte Jolanta, Vincienė su vaikais ir savo mama.
   Prieš pradėdami valgyti atsistojame, kalbame maldą, laužiame kalėdaitį, linkėdami vienas kitam sveikatos, laimės. Ir čia pat bandome nuspėti, ko galėjo vienas kitam linkėti (juk per Kūčias pasakytas linkėjimas turi magiškos galios) pokario žmonės... Kad duonai grūdų nepristigtų... Kad neištremtų... Kad artimi iškentėtų tremtį ir namo sugrįžtų... Kad partizanų „skrabai“ nerastų... Kad žemės neatimtų... Kad arklio „kalkuozan“ neišvestų... Kad...Ragaujame visų dvylikos patiekalų. Pasikalbame, ką Kūčių vakaro oras, žvaigždžių išsidėstymas, vėjas gali pasakyti apie ateinančius metus.
   Kūčios – džiaugsminga šeimos šventė ir, koks sunkus bebūtų metas, ateitį noris nuspėti. Be burtų neapseisi. Iš po staltiesės traukiame šieno stiebelius (plonas ilgas šiaudas reiškia laibą aukštą būsimą vyrą, lengvą gyvenimą, o gal tuščią piniginę, storas kumpas – žemą storą vyrą, turtingus metus ir t. t.). Imame 3 lėkštes, po viena dedame pinigą, po antra – vestuvinį žiedą, po trečia – rūtų šakelę. Lėkštelės sumaišomos, reikia vieną pasirinkti (žiedas reiškia vestuves, pinigas – turtus, rūta – senmergystę). Surenkame visų batus, sudedame į krūvą, paskui vieną paskui kitą d4liojame durų link – kieno batas atsiremia į duris, tas ateinančiais metais išeis iš namų. Atsisėdęs nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrenta smaigaliu į duris, teks išeiti iš namų, jei – į duris kulnis, liks pas tėvus. Skaičiuojame viską poromis: saują šližikų, žiupsnelį degtukų, atsineštą glėbį malkų. Jei gaunasi pora – kitais metais bus vestuvės. Į šaltą vandenį lašiname vašką. Pagal susidariusį „piešinį“ spėjame ateitį.
   Grįžtame prie Miškinių šeimos situacijos. „Vakarė žvaigždė“, „Pasimatymai su motina“, „Graži tu, mano brangi tėvyne“, „Šventės“ – tai poeto eilės, iliustruojančios tremtinio, partizano, jų artimųjų išgyvenimus.

Aušta. Kalėdos. Mėlynas rytas.

Gena į darbą. Keičia kažką.

Pūga per kalnus kamuoliu ritas,

Vėjai lediniai laužo šakas.

                      Eitumei, regis, bristum ir bristum

                      Ligi tėvynei, ligi namų.

                      Sveikinu, žeme, šiandien su Kristum –

                      Užgimimu ir atgimimu.

                      A. Miškinis „Šventės“

Informaciją parengė R. Gaidienė

Nuotraukoje Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija (nuotraukos autorė D. Urbonienė)

Laiškas muziejui!

• Spausdinti
• El. paštas

  Šiuo laikotarpiu dauguma iš mūsų, laikydamiesi rekomendacijų, stengiamės saugiai būti namuose. Tačiau Muziejus labai ilgisi lankytojų, todėl kviečiame bendrauti laiškais. Parašykite mums savo pastebėjimus, lūkesčius, prisiminimus ar palinkėjimus.

Aukštaitijos tautodailininkų tapybos plenero „Gyvenimo gėlėtos godos“ darbų paroda

• Spausdinti
• El. paštas

Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus, Arklių diena

• Spausdinti
• El. paštas

   Manoma, kad šv. Mikalojus gimė 270 m. graikų kolonijoje Pataroje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų auklėjo krikščioniškai bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį neturtingiesiems miestelėnams. Būdamas labai turtingas nusprendė dalinti savo turtą skurdžiai gyvenantiems. Jis, vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis, per tvorą permesdavo įvairias dovanas neturtingiesiems.
   Nuo to ir kilo tradicija per Kalėdas dovanoti dovanas nepasiturintiems, o ilgainiui šią gražią tradiciją perėmė ir daugelis žmonių, dovanodami dovanas savo brangiems žmonėms.
   Šv. Mikalojus laikomas kalinių, vargšų bei vaikų globėju daugelyje krikščioniškų šalių, kelių miestų, tarp jų ir Kauno, globėjas. Katalikai šv. Mikalojaus dieną švenčia gruodžio 6 d. (šv. Mikalojus mirė 347 m. gruodžio 6 d.), o stačiatikiai – gruodžio 19 d. Šv. Mikalojus globoja ir keliauninkus, būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena. Lietuvos kaime gruodžio 6-oji nuo seno vadinta Arklių diena. Šią dieną šeimininkai, atsidėkodami už jų sunkų darbą, į ėdžias įdėdavo geresnio pašaro, paberdavo avižų.
   Utenos kraštotyros muziejuje saugoma šv. Mikalojaus Stebukladario ikona, gauta iš Politiškių kaimo, rankšluostis su bėgančiu žirgeliu, išaustas Agnietės Žibėnaitės (Šyvienės) iš Biliakiemio, bei Onos Šuminaitės-Jurkienės (1916–1983) skulptūrėlės, kuriose vaizduojami arkliai. O. Jurkienė yra sakiusi, kad labiausiai mėgo kurti arklių skulptūrėles. („Man niekas daugiau nerūpėjo, tik arkliai, arkliai ir dar kartą arkliai“).

Informaciją parengė B. Juknevičienė

ADVENTAS

• Spausdinti
• El. paštas

Sekmadienį, lapkričio 29-ąją, prasidėjo adventas. Tai laikas, skirtas pabendrauti su artimaisiais, su visais susitaikyti, skleisti ramybę ir gerumą. Krikščioniškasis pasaulis, laukdamas Išganytojo atėjimo, maždaug mėnesį iki Šv. Kalėdų tarsi nuščiūva. Keturiais sekmadieniais apibrėžtas periodas prasideda nuo lapkričio 27–gruodžio 3 dienos ir trunka iki pat Šv. Kalėdų.
Šiuo ramybės laikotarpiu, užbaigus pagrindinius, planinius besibaigiančių metų darbus, labai tinkama veikla būtų juos apmąstyti ir įvertinti, pasvarstyti apie ateinančių planus, pagalvoti, ką reikėtų savo gyvenime patobulinti, ko vertėtų atsisakyti. Dabar pats metas prisiminti amžinąsias, tikrąsias vertybes. Metas, skirtas priminti apie buvimą kartu, artimojo pajautimą, laikas padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti.
Senovės žmonių išlikimą lėmė gamta, todėl jie gyveno paklusdami natūraliems ritmams, stebėdami aplinką ir bandydami prie jos prisitaikyti. Kad nesutriktų natūralus gamtos ciklas, advento laiku drausta dirbti kai kuriuos darbus. Jokių pokšėjimų, triukšmingų darbų. Stengdavosi gyventi labai ramiai ir rimtai. Kas buvo nebaigęs atsiskaityti už įvairius darbus, per adventą būtinai atiduodavo visas skolas. Jei būdavo susipykę, kuo greičiau taikydavosi, kad, sugrįžus saulei ir prasidėjus naujam metų ratui, būtų švarūs ir teisūs. Dabar nevalia kirsti medžių, nedera ir genėti. Tikėta, kad medžiuose gyvena vėlės, neišėjusios iš metų rato. Jei tokiomis malkomis pakursi krosnį, liepsna gali sudeginti sodybą. Nepildavo pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsią kietos ir šiurkščios, be to, dobilai augsią reti. Per adventą būdavo bijoma atlikti darbus, susijusius su sukimo veiksmu, ir ypač kruopščiai buvo stengiamasi verpti rateliu, malti girnomis, žiesti puodus. Jei sukimosi judesiu atliekamas darbas išeis prastas, gali būti sutrikdytas saulės kelias ir jai bus sunkiau sugrįžti pavasarį. Advento metas – ir griežto pasninko laikas. Žmonės valgydavo daug paprasčiau. Gamindavo valgį iš to, ką turėjo: grūdų, miltų, daržovių, kitų augalinių atsargų. Šiais laikais pilna receptų, ką ruošti iš žuvies, vaisių, kruopų. Vis dėlto per adventą reikėtų laikytis saiko ir nepersivalgyti. Pasninko tradicija tiesiog moko mus, padeda ugdytis įpročius valgyti kuo paprasčiau, lengviau, sveikiau.
Per adventą prasidėdavo vestuviniai užkalbėjimai ir burtai. Šv. Andriejaus vakarą netekėjusios merginos pasiimdavo saują kanapių ir atbulos tris kartus apeidavo šulinį. Manyta, kad tris kartus atbulomis apėjus šulinį ir į jį pasižiūrėjus, galima susapnuoti savo išrinktąjį.
Gruodžio 4-oji – Šv. Barbora, arba Avelių diena. Tą dieną šukuodavo avis. Gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojus, anksčiau Arklių diena. Tą dieną jiems nešdavo avižų, sočiai pamaitindavo. Gruodžio 13-oji, Šv. Liucija – Šviesos diena. Nuo šios dienos žmonės stebėjo, kokie bus kitų metų orai. Kokia gruodžio 13-oji, toks sausis. Kokia gruodžio 14-oji, toks vasaris, ir taip toliau iki pat Kūčių.
Per adventą būdavo vaizdingai pasakojami nutikimai, sekamos pasakos. Sakmėse, dainose vaizduota pasaulio sukūrimo istorija. Čia veikia Elnias Devyniaragis, kiškelis, lapė, vilkas.
Dar viena advento tradicija, išpopuliarėjusi XIX–XX a. sandūroje, – advento kalendorius, skirtas skaičiuoti likusias dienas iki Kalėdų. Seniau advento kalendoriai būdavo kitokie. Kiekviename langelyje galėdavai rasti įrašų su įvairiais pamokymais, patarimais, linkėjimais ir užduotimis ką nors tą dieną atlikti, išmokti. Tokiubūdu didžiųjų švenčių laukimas tampa prasmingas ir žaismingas. Ir šiandien kalendorių galime pasigaminti patys namuose iš popieriaus, kartono, dėžučių ir t. t. Advento kalendorius gali būti sukabintas kaip girlianda, sudėtas į eglutės, namelio ar paprasčiausio keturkampio ar trikampio formą.
Iš germanų tautų per Mažąją Lietuvą XX a. pr. atkeliavo advento vainikas. Jis pinamas iš visada žaliuojančių augalų – pušų, eglių, bruknienojų, pataisų. Į vainiką įstatomos 4 žvakės, reiškiančios 4 advento savaites, o uždegamos viena po kitos reiškia Jėzaus gimimo artėjimą, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Adventovainikas tinka visur – tiek miesto bute, tiek kaimo troboje, garbingoje vietoje ant stalo.
Jaukaus Kalėdų laukimo. Skleiskime ramybę ir gerumą. Tai irgi advento tradicija, pasiekusi mus iš žilos senovės. Ir nepajusime, kad jau žiba visos keturios žvakės ir Elnias Devyniaragis ant savo ragų jau atnešė Kalėdas...

Informaciją parengė R. Gaidienė

Nuotraukoje Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija

Vieno eksponato istorija. Lietuvos kariuomenė

• Spausdinti
• El. paštas

1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmasis jos uždavinys buvo į savo rankas perimti krašto valdymą, o kariuomenės kūrimą atidėjo vėlesniam laikui. Lapkričio 4 d. buvo priimtas nutarimas organizuoti miliciją, skirti 1 500 000 markių organizaciniams reikalams, reikalauti paspartinti belaisvių karininkų ir kareivių grąžinimą. 1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai – 16 vyrų.
1918 m. lapkričio 23 d. ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Ši diena dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.
Vis dėlto šis nutarimas laukiamo atgarsio ir efekto nesukėlė: spaudoje pasirodę skelbimai stoti į kariuomenę dažnai neatitikdavo realybės, tad dalis atvykusių į kariuomenę, pamatę, kokios skurdžios gyvenimo sąlygas, grįždavo namo.
Artėjant bolševikams Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Valstybė trumpai liko be vadovų, bet greitai Mykolas Sleževičius Vilniuje suformavo naują Vyriausybę. Svarbiausias šios Vyriausybės tikslas buvo sukurti kariuomenę ir išvaduoti šalį nuo interventų. Jau 1918 m. gruodžio 27 d. Sleževičius kreipėsi į Lietuvos piliečius kviesdamas ginti Tėvynę. Per mėnesį savanoriais užsirašė apie 3 tūkst. vyrų. Iš viso Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenės gretose kovėsi apie 10 tūkst. savanorių, tarp jų buvo daugiau kaip 250 Utenos krašto vyrų.

Utenos kraštotyros muziejuje saugoma daug savanorių nuotraukų, jų dokumentų, apdovanojimų, kariams priklausiusių daiktų.

Informaciją parengė B. Juknevičienė

Respublikinei Peterburgo armonikų šventei – 10 metų!

• Spausdinti
• El. paštas