- Naujienos
- Struktūra ir kontaktai
- Informacija lankytojams
- Veiklos sritys
- Paslaugos
- Korupcijos prevencija
- Asmens duomenų apsauga
- Apie muziejų
- Administracinė informacija
- Teisinė informacija
- Atviri duomenys
- Nuorodos
- Edukacija
UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: info@utenosmuziejus.lt
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra 
Pirkti bilietą
Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje
Utenos miesto istorijos ekspozicija
Vytauto Valiušio keramikos muziejus
Laisvės kovų muziejus
A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba
Tauragnų krašto muziejus
Vytauto Valiušio keramikos muziejus ir meno centras
Tradicinių amatų centras „Svirnas“
Vaizdo pamokų ciklas
Kultūros pasas
Virtualios parodos
Lietuvos muziejų lobiai
Eugenija Šimkūnaitė: gyvenimo receptai
Monetos iš palaidojimo vietų Utenos krašte
Piliakalniai Utenos rajone
Virtualus turas
Projektai
„Šviesioji gyvenimo pusė“
Projektas „Tradicinių amatų centras „Svirnas“ Nr. 20AM-KU-18-1-03443-PR001
„Muziejų vartai“
„Menų gaudyklė“
„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“
Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p
„Klausinėjantys menai“
Naujienos
Informacija kūrėjams!
Dėmesio!
Visus unikalių darbų autorius, norinčius rengti parodas Utenos kraštotyros muziejuje, padaliniuose arba stiklo galerijoje Utenio aikštėje nuo 2021 m. rugpjūčio mėnesio, kviečiame teikti užpildytas paraiškas el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Daugiau informacijos tel. (8 389) 61 637
Verpsčių kolekcija Utenos kraštotyros muziejuje
Verpimas – vienas iš seniausių amatų, o verpimas verpste su verpstuku vienas iš seniausių verpimo būdų. Verpta jau ankstyvajame akmens amžiuje. Kada atsirado verpstės, nėra aišku. Verpstės „tai laiškai iš tautos praeities, kuriuos dar reikia išmokti perskaityti“, taip gražiai apie jas rašo prof. Libertas Klimka. Pietryčių ir šiaurės rytų Lietuvoje dėl menkesnio ekonominio išsivystymo verpsčių išliko daugiau, nes verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalvaratais“, atsirado vėliau.
Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose – 64 verpstės: aštuonios paveldėtos iš 1929 m. Utenos mokyklų inspektoriaus A. Namiko įkurto muziejėlio, likusios surinktos vėliau. Dauguma surinktų verpsčių naudotos Utenos rajone. Seniausia verpstė datuota 1781 m. Didesnė jų dalis priklauso 19 a.
Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Aukščiausia muziejaus verpstė 110 cm, o žemiausia – 72 cm. Verpstės puošiamos gilumine ir kontūrine pjaustinėjimo technika. Labiausiai puošiama galvos išorinė pusė. Verpsčių formos ir dekoras išsaugojo pačius archajiškiausius bruožus, persipynė baltiško tikėjimo ir krikščionybės ženklai: saulė, mėnuo, dangaus šviesuliai, Jėzaus, Marijos monogramos, stilizuoti altoriai ar kryžiaus simboliai bei žemiškieji atributai: gyvuliai, žvėrys, paukščiai. Verpstės turi „lopetinę“ galvos formą ir yra trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ir į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne. Pastarosios verpstės pačios populiariausios mūsų krašte. Verpstės raštų pagrindinis elementas yra apskritimas su segmentine žvaigžde. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu juose galima matyti ir saulės spindulius. Tarpai tarp pagrindinių geometrinių figūrų užpildomi įvairiausiais raštų motyvais: trikampiais dantukais, besikeičiančios krypties lygiagrečių linijų ornamentais. Yra muziejuje keletas verpsčių ir su dideliais nepuoštais plotais. Kai kurios verpstės turi savininkų bei meistrų inicialus. Be pjaustinėjimo verpstės buvo puošiamos ir dažais. Muziejuje yra trys dažytos verpstės. Polichromija nėra būdingas Utenos krašto verpsčių bruožas. Verpsčių kotų raštai – paprasti, dažniausiai iš dviejų trijų ritmiškai pasikartojančių figūrų. Dažnai koto raštas būna vienas iš raštų elementų, kuris atsikartoja verpstės galvos dalyje, tik smulkesnis. Todėl kotas su verpstės galva sudaro harmoningą visumą.
Išdailintos verpstės rodo ne tik mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet atskleidžia jų dvasinį gyvenimą: pasaulėvaizdį ir tikėjimus.
Naudota dailėtyrininkės, hum, m. dr. L. Laučkaitės-Surgailienės įžanginis str. Verpstės (katalogas) . Utena, 2000
Parengė muziejininkė Milda Skaisgirienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId6abab7fab6
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId6abab7fab6
2021 m. balandžio 23–gegužės 30 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Brigitos ir Jurgio Firsunin keramikos darbų paroda.
Balandžio 27-oji – Lietuvos medicinos darbuotojų diena
1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos valstybės Tarybos sprendimu buvo įkurta Sveikatos komisija. Garbė ir pareiga rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi. Medicinos darbuotojų diena oficialiai įteisinta 2004 m. Sveikiname Utenos rajono ir visos šalies medikus – gydytojus, slaugytojas bei kitus medicinos darbuotojus, savo gyvenimą paskyrusius sveikesnės visuomenės kūrimui.
15 įdomių faktų apie sveikatos priežiūrą Utenos apskrityje ir rajone:
- Utenos krašte sveikatos priežiūros įstaigų pradžia – XIX a. pab., kai mieste buvo įkurtas valdžios išlaikomas felčerio punktas, dirbo laisvai praktikuojantys gydytojai Otonas Šreiberis ir Ščerbakovas.
- 1909 m. gydytojo Antano Vadopalo pastangomis atidaryta Utenos ligoninė.
- 29 metus (paskirtas 1922 m.) Utenos ligoninėje dirbo chirurgas Česlovas Norvila.. Į pensiją išėjo sulaukęs 88-ių metų.
- Iki Pirmojo pasaulinio karo Utenoje gydytojais dirbo daugiausia žydai, kurie 1914 m. pasitraukė į Rusiją.
- 1933 m. į Uteną atvyko gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas.
- Tarpukariu per metus ligoninėje gydydavosi 1200–1300 ligonių.
- Gydymas ligoninėje buvo mokamas. Už parą reikėdavo mokėti 4 Lt, o už procedūras, vaistus, operacijas, gipso tvarsčius tekdavo mokėti atskirai. Mažos operacijos kainuodavo 10–60 Lt, didelės – nuo 60 iki 250 Lt. Už gimdymą reikėjo mokėti 25 Lt, gipso tvarstis kainavo 10–60 Lt, apšvitinimas kvarco lempa – 5 Lt, apsilankymas ambulatorijoje – 3 Lt.
- Medicinos darbuotojų atlyginimai: 1935 m. ligoninės vedėjo mėnesinis atlyginimas 750 Lt (su priedais 1458 Lt), chirurgo – 600 Lt, akušerės – 260 Lt (su priedais 339 Lt), medicinos sesers – 190 Lt (233 Lt), slaugytojos – 130 Lt (148 Lt).
- Apskrityje buvo 12 sveikatos punktų, iš jų aštuoniuose dirbo gydytojai: Aluntoje, Anykščiuose, Daugailiuose, Inturkėje, Molėtuose, Tauragnuose, Užpaliuose, Vyžuonose.
- Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai iki 1943 m. rugpjūčio mėn. buvo palikę nemokamą gydymą.
- 1945 m. pr. gydytoja stomatologė Birutė Grigelienė suorganizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursus, kurie 1954 m. peraugo į Respublikinę Utenos medicinos mokyklą.
- Iki 1974 m. Saldutiškyje, Tauragnuose, Užpaliuose veikė ligoninės.
- 1990 m. pradėta statyti nauja penkiaaukštė poliklinika.
- Pirmoji vaistinė Utenoje įsteigta 1847 m.
- 1922 m. Tauragnuose vaistinę įsteigė Pranas Šimkūnas. Joje dirbo ir Eugenija Šimkūnaitė.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeIdd7afb3d41e
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeIdd7afb3d41e
Vieno eksponato istorija. Šv. Jurgis
Balandžio 23 d. minime šv. Jurgio vardadienį ir švenčiame Jurgines, lietuvišką pavasario žalumos šventę. Lietuvoje šv. Jurgis – antrasis globėjas po šv. Kazimiero, laikomas dar ir valstybės bei riterių globėju. Lietuvių mene vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą. Utenos kraštotyros muziejuje saugomi du paveikslai su šv. Jurgiu. Vieną nupiešė tremtinė Elena Vilkickienė (Varaneckaitė), kitą – tremtinys Viktoras Čėpva ir padovanojo E. Vilkickienei. Matyt, neatsitiktinai tremtinių pirštuose paveiksluose pavaizduotas šv. Jurgis, ir tikrai suprantame, kas darbų autoriams buvo tas blogis, su kuriuo kovoja šventasis. Tarpukario Lietuvoje berniukai dažnai buvo krikštijami Jurgio vardu, šventojo vardas suteikiamas gatvėms. Vilniaus miesto centre 19 a. pab.–1930 m. buvo šv. Jurgio gatvė, 1866–1920 m. ir Gedimino prospektas vadinosi šiuo vardu. 2018 m. buvusiai šv. Jurgio gatvei pavadinimas sugrąžintas. Ar Utenoje buvo šv. Jurgio gatvė – žinių nėra. 2018 m. Lietuvoje 60-iai berniukų tėvai suteikė Jurgio vardą. Utenos r. 1990–2018 m. Jurgio vardas nesuteiktas nė vienam naujagimiui.
Utenos rajone šv. Jurgio titulą turi Vyžuonų ir Tauragnų bažnyčias.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId5f890a261d
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId5f890a261d
.
1880 m. balandžio 20 d. gimė Jurgis Tilvytis-Žalvarnis – kunigas, poetas, švietėjas
J. Tilvytis gimė Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje. Šeimoje augo 13 vaikų, Jurgis buvo vyriausias. Šeimoje nestigo savitarpio paramos, dievobaimingumo ir poezijos. Net keli Tilvyčių vaikai mėgo eiliuoti arba tapo poetais: vyriausias sūnus Petras, jauniausias –Teofilis, sesuo Jadvyga ir Jurgis. Tiesa, sesuo poezijos knygų neišleido, nugalėjo polinkis į vienuolystę. Petras, paveldėjęs tėvų ūkį Gaidžių kaime, mėgo kurti humoristines daineles apie kaimynus. Duonos Tilvyčiams taip pat užteko, o kunigas Jurgis pasirūpindavo, kad būtų ko ir ant duonos užsitepti. Brolis taip pat rūpinosi ir jaunesniųjų vaikų mokslais. J. Tilvytis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, už atsisakymą skaityti maldą rusų kalba iš Mintaujos gimnazijos pašalintas, mokslus tęsė Rusijoje. 1903 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigu šventintas per jauniausiojo brolio Teofilio krikštynas, taigi šeimoje buvo dviguba šventė. J.Tilvytis ryžtingai propagavo blaivybės ir švietėjiškas idėjas, eiles pasirašinėjo Žalvarnio slapyvardžiu, o jas spausdino „Lietuvių laikraštyje“ (tai literatūros, mokslo ir politikos savaitraštis, ėjęs 1904–1906m. Sankt Peterburge, pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalbaRusijoje, išėjęs po spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo). Žalvarnio eiles atmintinai mokėsi ir jo parapijiečiai, ir šeimos nariai.
„Dora, mokslas ir tvirtybė / Yra mūsų ginklas /
Prieš juos svietiška suktybė / Tai tik voro tinklas“.
J. Tilvytis vikaravo Krinčine (miestelis dab. Pasvalio r.), Tauragnuose. Nuo 1908 m. Paįstrio klebonas, aktyviai ėmęsis Paįstrio Marijos vardo bažnyčios statybos. Klebonavimo Paįstryje metais J. Tilvytis suorganizavo blaivybės draugijos skyrių, į kurį susibūrė apie 300 narių, įsteigė „Saulės“ mokyklą, įkūrė bibliotekėlę su skaitykla.
Nuo 1916 m. Šėtos (dab. Kėdainių r.) bažnyčios rektorius. Šėtoje įsteigė pradžios mokyklą, progimnaziją, organizavo vietos savivaldą, pats buvo valsčiaus viršaitis, organizavo savanorius Lietuvos nepriklausomybei ginti. 1922 m. visą savo turtą paaukojo seserims kazimierietėms, pats įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Marijampolę. Nuo 1927 m. Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios rektorius. Čia jis tapo misionieriumi, steigė elgetoms prieglaudas. Išleido poezijos rinkinius „Dienelei brėkštant“ (1909), „Daujėnai“ (1910), „Paįstriečiai“ (1910), „Palaimintas triūsas“ (1912), „Rūtų saujelė“ (1912), libretą „Per skausmus į laimę“ (1912). Parašė pavasarininkų ir blaivininkų himnus. Didžiausias darbas – „Giesmynas“, į 500 puslapių sudėtos 322 giesmės, iš jų 94 – sukurtos paties kunigo.|
Mirė staiga, 1931 m. gruodžio 24 d., sakydamas pamokslą per mirusio vienuolio laidotuves Panevėžio katedros kapinėse. Palaidotas Marijampolėje. J. Tilvyčio-Žalvarnio, jo tėvų, gimtųjų namų bei Tilvyčio gatvės Panevėžyje nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų. Naudota literatūra: Daiva Vilkelytė, „Žmogus, spėjęs tik į vieną traukinį“, žurnalas „Legendos“, 2021 m. Nr. 2.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId87aa5e16dc
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId87aa5e16dc
2021 m. balandžio 2–30 d. Utenos kraštotyros muziejuje Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda
2021 m. balandžio 2–30 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Žydrūno Šlajaus grafikos darbų paroda „Vasara“
2021 m. kovo 30–gegužės 30 d. Tauragnų krašto muziejuje Editos Kušleikienės darbų paroda „Pavasario žolynų apžavai“
Tradicinių amatų centras „Svirnas“ kviečia
Pratęsta! Paroda eksponuojama iki 2021 m. kovo 31 d. Utenos kraštotyros muziejuje
Vieno eksponato istorija. Šv. Juozapas
Kovo 19 d. minima šv. Juozapo diena. Šv. Juozapas – vienas svarbiausių Bažnyčios šventųjų. 2021-ieji paskelbti šio šventojo metais. 1870 m. popiežius Pijus IX suteikė šv. Juozapui titulą „Visuotinės Bažnyčios globėjas“. Jis garbinamas ir kaip vaikų globėjas. Lietuvoje 20 bažnyčių turi šv. Juozapo titulą, Utenos rajone šv. Juozapo vardu vadinama Leliūnų bažnyčia.
Utenos kraštotyros muziejuje saugoma viena šv. Juozapo skulptūra. Jos autorius bei sukūrimo metai nežinomi. Šventasis stovi ant postamento, kuriame yra įrašas „S. IOZEF“. Skulptūra (aukštis – 78 cm) buvo dažyta, bet spalvos jau seniai išblukę. Įsigyta 1979 m. iš O. Siminkevičienės, gyv. Pasuojės k., Alantos apyl., Molėtų r.
Kovo 19 – ir Pempės diena. Senoliai tikėdavo, kad, jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti tradicinius savo gėlių darželius. Kai kur šią dieną jau būdavo sėjamos vasarinės gėlės.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė
View the embedded image gallery online at:
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId775039d6f6
http://utenosmuziejus.lt/?start=96#sigFreeId775039d6f6