Žaislo samprata lietuvių kalboje labai plati. Ji gali reikšti daiktą, kuriuo žaidžiama, žaidimą, ratelį, vaidinimą, muzikos instrumentą ar net muzikavimą (Lietuvių kalbos žodynas, 2002:81). „Lietuvoje iki XX a. vidurio dominavo namų darbo žaislai, kurie dėl natūralaus ūkio, silpnų prekinių ir ekonominių santykių Lietuvoje išliko ilgiau negu kituose Europos kraštuose (Pliuraitė, 2006: 189-207).
Žaislai liaudies pedagogikoje vadinami pradine socialinio rengimo pakopa, kuri padeda vaikui pažinti save, suvokti funkcinę daiktų paskirtį, susipažinti su bendruomenės elgesio normomis. Žaislas gali būti traktuojamas kaip „vaikystės kultūros“ reiškinys, skatinantis intelektinį ir fizinį vystymąsi. (Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. 2012. Lietuvos vaikų žaislai. Vilnius). Autentiškų žaislų išliko labai nedaug. Suprasdamas būtinybę išsaugoti lietuvišką žaislą kaip liaudies kūrybos dalį, Tradicinių amatų centras „Svirnas“ įsigijo žaislų kolekciją, kurią pagamino sertifikuotas tradicinių amatų meistras Algirdas Juškevičius. Žaislai skirti „Vaikų žaislų“ ir „Žaislininkystės“ edukacijoms Tradicinių amatų centre „Svirnas“.