Proginiai meduoliai Tradicinių amatų centre „Svirnas“

„Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ rašoma, kad „dažniausiai meduoliai Lietuvoje buvo kepami Kalėdoms, Velykoms, o Aukštaitijoje per vestuves ir krikštynas...“.

Laukdami šventų Velykų vis mokomės tobulindami receptą, kad vėliau drąsiai pakviestumėm Jus į svečius.

Rimvydas Laužikas knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė“ (Vilnius, 2014) rašo: „Meduoliai – tipiškas viduramžių saldėsis, gaminamas iš medaus, miltų bei gausybės prieskonių. Kartais tešla fermentuojama. Kai kurie senieji autoriai teigia, kad ilgai fermentuota tešla geresnė, tad esą prašmatniems meduoliams (tarkime, vestuvėms) tešla būdavo fermentuojama kelerius ar net keliolika metų. Jei sumanysite gaminti šį skanėstą, turite atsiminti, kad meduolių tešla kočiojama storai, piršto storumo, o iškepti meduoliai aušinami ir laikomi hermetiškoje aplinkoje (tarkime, metalinėje dėžutėje), kitaip praras drėgmę ir taps kieti tarsi mediniai. Meduolius kepdavo dideliais tešlos lapais ir, jei planuodavo valgyti kaip sausainius, tai iškeptą lapą sulaužydavo bei prekiaudavo didžiuliais meduolių gabalais“.