Tauragnų krašto muziejus

• Spausdinti
• El. paštas

Smulkiau

Autorius Super User

Kategorija: Padaliniai

Darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 10–16 val. 

Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.

Adresas: A. Musteikio g. 29, Tauragnai, Utenos r.
Kontaktai: 8 674 44 505,  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

Facebook paskyra 

„Ežerų kraštas” nuotr.

Tauragnai savo istoriją rašo nuo 1255 m., turi giliausią ežerą Lietuvoje, puikius žmones, savo Žiniuonę ir sriubą iš Patvorio karalienės. Visa tai ir dar daugiau – Tauragnų krašto muziejuje.

1959 metų rudenį Tauragnuose buvo pastatyti kultūros namai. Prie to daug prisidėjo kraštietis poetas Teofilis Tilvytis. Vietos naujajame pastate buvo užtektinai, tad 1960 metų kovo 27 dieną buvo atidaryta dailės galerija. Deja, netrukus paaiškėjo, kad parodas saugoti, prižiūrėti ir keisti nėra taip paprasta. Plačiai išreklamuotą galeriją teko uždaryti.
1969 metais mirė Teofilis Tilvytis. Utenos rajono valdžia sumanė įamžinti jo atminimą. 1971 metų kovo 27 dieną Tauragnų kultūros namuose buvo atidarytas Utenos kraštotyros muziejaus filialas - Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus. Jam buvo skirtas antrame aukšte esantis vestibiulis ir pora kambarių bei kambarėlis ekspozicijos prižiūrėtojui. Ekspoziciją suprojektavo architektas Julius Masalskis.
Vestibiulyje įrengti spalvoti diapozityvai su T. Tilvyčio gimtinės ir Tauragnų apylinkių vaizdais buvo tarsi įžanga į ekspoziciją. Dauguma eksponatų buvo gauta iš poeto našlės Stasės Tilvytienės bei jo sūnų Ryčio ir Valentino. Kuriamam muziejui jie perleido poeto rašomąjį stalą, lovą, spintą, fotelį, rašomąją mašinėlę, smuiką, daugybę suvenyrų, dovanų, rankraščių, knygų ir kitų eksponatų. Ekspoziciją daugelį metų prižiūrėjo aktyvi saviveiklininkė ir tautodailininkė Genovaitė Babrauskienė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejaus ekspozicija ir pati poeto kūryba, šlovinusi sovietinę santvarką, pradėjo atrodyti kaip okupacinio laikotarpio reliktas. Pasitarus su vietiniais gyventojais, buvo nutarta T. Tilvyčio muziejų pertvarkyti į Tauragnų krašto muziejų. Trūkstant lėšų, buvo įrengta laikina ekspozicija, kuri buvo iki 2000 metų rudens.
Gavus šiek tiek lėšų, su architekto Vytauto Zarankos pagalba 2001 metų sausio mėnesį buvo įrengta nauja ekspozicija. Siekiant pritraukti daugiau lankytojų ir pagyvinti muziejaus veiklą, viena ekspozicijos salė buvo paskirta keičiamoms parodoms, o kita - svarbiausiems šio krašto įvykiams ir įžymiausiems žmonėms. Palikti T.Tilvyčio baldai ir šiaip kai kurie daiktai, kurie padeda geriau pažinti to meto gyvenimą.Naujoji ekspozicija prasideda etnografine Jono Šinkūno sodyba (Varniškių k.) ir 1909 metais nufotografuotu Šeduikių kaimo artoju Antanu Puodžiuku su jaučių jungu. Gretimame stende matome žymiausią rytų Lietuvos knygnešį Matą Balčiūną - Medinį (g. 1855 metais) iš Taurapilio kaimo.
Kad Tauragnai senas ir garbingas miestelis, rodo 1261 metų karaliaus Mindaugo raštas, kuriuo sėlių žemę (joje buvo ir Tauragnai) dovanojo Livonijos ordinui. Hermano iš Vartbergės kronika dar mini Livonijos ordino žygius į Tauragnų apylinkes 1373 ir 1375 metais. 1387 metais Tauragnuose (greičiausiai Taurapilyje) buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o šių apylinkių žemės su žmonėmis priskirtos Vilniaus vyskupui.
Tauragnuose Vygando Puodžiuko surastas lobis rodo, kad ir XVII amžiuje gyvenimas buvo neramus. Monetos ir du žagrės noragėliai buvo paslėpti 1655 m. į Lietuvą įsiveržus rusams.
XVIII a. pradžios inventoriai rodo, kad tuo metu, nei Sirvydžiuose, nei Stapšėnuose, nei kituose Tauragnų apylinkių kaimuose rusų dar nebuvo. XVIII a. pabaigoje Sirvydžiuose jau atsiradusios kelios rusų šeimos, o Stapšėnuose dar nėra.
Garsių žmonių būta XX a. pradžioje Tauragnų apylinkėse. Lietuvišką sąmonę budino kunigas ir poetas Jurgis Tilvytis - Žalvarnis (1880 - 1931). Ypač jis rūpinosi švietimu, chorų organizavimu. Daug prie šios veiklos prisidėjo kunigas ir poetas Juozas Šnapštys - Margalis (1877 - 1921). Politinėje veikloje aktyviausiai reiškėsi Antanas Gineitis (1860 - 1936). Jis dalyvavo 1905 metų Vilniaus konferencijoje, kai buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos. Dalyvavo A.Gineitis ir 1917 metų konferencijoje, kai buvo pareikalauta nepriklausomybės.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, miestelis tvarkėsi, plėtėsi švietimo tinklas. Stiprėjo pavasarininkų, šaulių, jaunųjų ūkininkų ir kitų organizacijų veikla.
Nepriklausomybės metais brendo labai savita gaidiškio Pulgio Andriušio (1907 - 1970) kūryba, sunkte persunkta begaline meile savo tėvynei. Net atsidūręs kengūrų žemėje, Pulgis Andriušis kvėpavo tėviškės oru, sirgte sirgo tėvynės ilgesiu.Daug žymių žmonių išaugino Tauragnų žemė. Kas Lietuvoje nežino žiniuonės ir žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės (1920 - 1996), dailininkų Leono ir Lino Katinų, keramikės Eleonoros Aukštaitės - Marčiulionienės (JAV), rašytojos Emos Mikulėnaitės, medicinos mokslų daktaro, profesoriaus Antano Svikliaus, kalbininkų Bonifaco Stundžios, Kazio Gaivenio (1934 - 2006), aktoriaus Algirdo Grašio („Bračo“), selekcininko Antano Ryliškio ir daugelio kitų, kurie dirba ne tik šiam kraštui bet ir visai Lietuvai. Daugiausia vietos ekspozicijai teko Teofiliui Tilvyčiui.
Muziejaus ekspozicija primena ir baisiuosius 1940 metus. Kai artėjo sovietų invazija, tik krašto apsaugos ministras, iš Stučių kaimo kilęs Kazys Musteikis (1894 - 1977) ir švietimo ministras K.Jokantas parėmė prezidento A. Smetonos siūlymą pasipriešinti okupantui ginklu. Deja, dauguma ministrų tam nepritarė ir Lietuva be pasipriešinimo buvo aneksuota.
1941 metais, dar neprasidėjus sovietų ir vokiečių karui, dešimtys tauragiškių pateko į lagerius arba buvo ištremti į Sibirą. Tokia dalia ištiko pedagogo Prano Gineičio, pašto tarnautojo Vlado Vaitulevičiaus, Laurinavičių šeimas. Į lagerius pateko mokytojas Jonas Mikšys, Juozas Stundžia ir daugybė kitų. Net bėgdami nuo artėjančių vokiečių, raudonarmiečiai Tauragnų apylinkėse išžudė daugiau kaip dvidešimt niekuo nekaltų gyventojų.
1944 metų liepos 10 dieną, po kruvinų mūšių Duobulės, Lukošiūnų, Sirvydžių apylinkėse, labai nukentėję, apdegę Tauragnai vėl pateko į sovietų valdžią. Ilgai ir atkakliai šių apylinkių vyrai gynė savo teisę į laisvę. Pateiktas Tauragnų apylinkėse žuvusių partizanų sąrašas kalba apie laisvės kainą.
Ginkluotas tautos pasipriešinimas, užtrukęs daugiau kaip dešimt metų buvo palaužtas, bet viltis atgauti laisvę liko gyva. Ji įsiplieskė kaip Lietuvos atgimimo Sąjūdis ir vėl sugrąžino prieš penkiasdešimt metų prarastą laisvę. Ir ši kova pareikalavo aukų: gindamas Lietuvos sienas, 1991 07 31 žuvo tauragniškis Antanas Musteikis. Jis po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

• Ankstesnis
• Tolesnis