UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

Meno centras

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

TAC Svirnas edukacija

Virtualios parodos

Lietuvos muziejų lobiai

muz lobiai 2012

Piliakalniai Utenos rajone

cats11

Projektai

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“

Europa logo

 

„Klausinėjantys menai“

Klausinėjantys menai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

2009 m. gegužės 12 d. - birželio 8 d. Karpinių paroda „Mylintis popierius"

Nuo 2009 m. gegužės 12 d. iki  birželio 8 d. Utenos kraštotyros muziejuje. eksponuojama Joanos Imbrasienės ir Ados Germanavičienės karpinių paroda „Mylintis popierius".

Parodos autorės apie save

KALBĖJO MAN MEDŽIAI IR PAUKŠČIAI...

Esu žemaitė. Nors Vilnijoje gyvenu jau daugiau negu 30 metų, laikas manyje neišdildė žemaitiškų bruožų: pagoniškos pasaulėžiūros, noro "lyginti svietą", nonkonformizmo.
Visą laiką mane traukė menas, net penkiolika metų mokiau vaikus dailės. Laikui bėgant susidomėjau karpiniais, nes tai, matyt, leido man tiksliausiai išreikšti savo jausmus, svajones, troškimus. Šis susidomėjimas atėjo sulaukus brandaus amžiaus, panašiai kaip literatūrinę kūrybą kažkada pradėjo klasikė Žemaitė, kurios gimtinę matydavau įsilipusi į saldinę obelį savo tėviškėje.
Mano darbų "veikėjai" - medžiai, paukščiai, žolynai, gėlės. Aš manau, kad būtent jie labiausiai i žmogų, yra neatskiriama jo pasaulio dalis. Mano karpiniai - tai nuolatinis įrodinėjimas, kad paukštis ar medis turi sielą, mums nesuprantamą likimą ir jam vienam skirtą svarbią misiją.
Kartais galvoju, ar yra kas stipresnis už medį, su kuriuo Motina Gamta dalijasi savo stiprybe?
Kas yra šventesnis už paukštį, skraidantį dvasių keliais ir iš aukštybių stebintį mūsų darbus?
Kai atsiremi į medį ir stebi paukštį, čiulbantį šakų vainike ar sklandantį dangaus žydrynėje, pajunti, kaip žemiškos mintys apsivalo nuo kasdienybės ir laikinumo, įgauna dangišką grynumą ir pradedi tikėti savo būties prasmingumu ir pilnatve.
Kartais man atrodo, kad mano širdis - kalėjimas, iš kurio stebuklingi medžiai ir raibaplunksniai paukščiai tiesiog veržte veržiasi į laisve - į karpinius, kad, trumpam sustingę, parodytų savo tikrąją esmę, kiaurai peržvelgtų mus ir, nors iš akies, kuo tiksliau pasvertų mūsų sielas. Kuo didesnius likimas man siunčia išmėginimus, tuo įvairesni raštai ir siužetai spiečiasi mano sieloje, tuo, atrodo, lengviau žirklės išvinguriuoja margus raštus. Tai saugo mane nuo savigraužos, agresijos, pavydo, todėl visą laiką stengiuosi, kad mano darbai apsaugotų nuo blogos akies, puikybės, tiesos monopolio, valdžios troškulio ir kitų bjaurių mūsų sielos "darbo atliekų".
Anksčiau, kurdama paveikslus, aš galėjau drąsiai pasakyti, ką reiškia tas ar kitas mano darbas. Dabar aš vis daugiau abejoju, negaliu net sau vienareikšmiškai atsakyti į svarbius klausimus.
Ar tie du paukšteliai, giedantys mano sukurto medžio širdy, yra stebuklingi giesmininkai, ar kažkas asmeniško, išsiilgto?  Ar juodas paveikslo fonas tik paryškina paslaptingus šakų hieroglifus, ar tai tik siena, į kurią atsimuša jautrios sielos žmogus, jo siela verkia, bet nepajuoduoja?
O gal kūrybos prasmė ne mano, o mano mokinių karpiniuose, dukters piešiniuose, kuriuose pilna karpinių motyvų. Gal ji glūdi vienišės baugščios penktokės šypsenoje, kai ji kelis mėnesius slapta stebėjusi mano darbą, pagaliau prisėdo šaliai ir dar neįgudusia ranka sukūrė nesudėtingą karpinį? Gal mano kūrybos viršūnė buvo paskelbta dviejų ketvirtokų indėnišku šūksniu, kai jie, nepriimti į krepšinio sekciją, atėjo į karpymo būrelį ir pirmieji darbai jiem pasisekė ne prasčiau negu mergaitėms?
Tokių ar kitokių klausimų kyla vis daugiau, ir atsakymų į juos ieškau savo kuriamuose medžiuose, paukščiuose, žolynuose...

Ada Germanavičienė

Sveiki, esu Joana Imbrasienė. Gimiau Švenčionių r. Vidutinės kaime, gyvenu Vilniaus r. Glitiškėse. Turiu šeimą - vyrą ir dvi dukras. Jie man labai padeda mano darbuose. Karpyti išmokė mama vaikystėje, o rimtai tuo užsiėmiau maždaug prieš septynerius metus. Karpyti labai patinka, tam skiriu daug laiko. Esu surengusi devynias autorines parodas Lietuvoje. Pernai pusę metų truko mano autorinė paroda Briuselyje, Nuolatinėje Lietuvos atstovybėje, Savivaldybių asociacijoje, Lietuvos ambasadoje Belgijoje. Tris kartus iš eilės laimėjau antrąją vietą Vilniaus apskrities tautodailės konkurse „Aukso vainikas". Dalyvauju tautodailininkų parodose ir Lietuvoje ir užsienyje. Tai padaro mano ir mano šeimos gyvenimą turiningesnį, gražesnį. Manau, kad karpymas - tai veikla, kuri labiausiai man tinka iš visos meninės veiklos rūšių. Visiems parodos lankytojams esu dėkinga už dėmesį mano ir mano kolegės Ados darbams.

Pagarbiai - Joana Imbrasienė