UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

Meno centras

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

TAC Svirnas edukacija

Virtualios parodos

Lietuvos muziejų lobiai

muz lobiai 2012

Piliakalniai Utenos rajone

cats11

Projektai

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“

Europa logo

 

„Klausinėjantys menai“

Klausinėjantys menai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

2009 m. kovo 10 d. Dailininko Laimono Šmergelio ir "Menų kambarėlio" paroda

Nuo 2009 m. kovo 10 d. iki balandžio 1 d. Utenos kraštotyros muziejuje dailininko Laimono Šmergelio tapybos ir Utenos mokyklos-vaikų darželio „Šaltinėlis“ dailės būrelio „Menų kambarėlis“ darbų paroda "SVAJONĖS".

APIE KŪRYBĄ
Mano "meninė veikla" prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Ne veltui sakoma, kad vaikystė - be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne ruošimasis busimajam gyvenimui, o tikras, Šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaikystės metais, kas iš aplinkinio pasaulio įėjo į protą ir širdį - nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi tapsi. Jau vaikų darželyje auklėtojos pastebėjo, kad mano darbeliai išsiskyrė iš kitų. Vėliau, mokykloje, kad nukreiptų mano energiją tinkama linkme, tėvai leido į vaikų Dailės mokyklą.
kad negaliu be kūrybos gyventi, supratau įstojęs į Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Universitetas) Dailės fakultetą 1990-aisiais metais. Pirmos peržiūros, pirmosios studentų rengiamos parodos įtraukė mane į nepaliaujamą kūrybinį procesą, kuris tęsiasi iki šiol. 


PRAEITIS
Kūrybinio kelio pradžioje mano tapyba buvo daugiau deklaratyvi, simbolistinė, atlikta ekspresionistine maniera. Daug ironijos, dažnai ir groteskiški dalykai buvo daugiau jaunatviškas maištavimas prieš nusistovėjusius tarybinius kanonus bei taisykles, noras gvildenti temas, kurios seniau buvo uždraustos. Tačiau turėčiau būti dėkingas puikiems dėstytojams - V. Gečui, R. Garbačiauskui, R. Vilkauskui, kurie, nepaisydami gana agresyvokų ir gal nepriimtinų Pedagoginiam institutui temų, įžvelgė manyje tapytojo potencialą ir dažnai užmerkdavo akis prieš groteskiškus siužetus. Taip sėkmingai apsigyniau bakalauro, vėliau magistro laipsnius.
Tikrąją kūrybinę pilnatvę pajutau 2006 m. Prasidėjo pats kūrybiškiausias mano gyvenimo etapas.
Darbas darželyje dailės mokytoju, sūnaus gimimas stipriai pakoregavo mano pasaulėžiūrą. Atsisakiau pernelyg vaikiškai deklaratyvių temų ir susitelkiau ties kuriamu objektu -vaiku.
DABARTIS
Pasikeitė tapybos žanras, taipogi ir išraiškos priemonės. Iš pernelyg ornamentiškos, kartais per daug agresyvios spalvinės gamos perėjau prie monochrominio vaizdavimo, kuris po daugelio spalvingų metų buvo tarsi poilsis akims.
Kūrybos personažas tapo mažas žmogeliukas su didele pūkuota „ševeliūra", primenančia šieno kupetą ir lengvučiais, tarsi iš vilnonio siūlo suveltais sparneliais. Aš tą žmogutį interpretavau kaip Angelą kuris atkeliavęs į žemę mėgaujasi žemiškais džiaugsmais. Jis važinėja dviračiu, motociklu, jodinėja ant arklio, netgi pasikinko sraigę, plaukioja laikraštiniu laiveliu, pučia pienių pūkus ir gano žąsis. Aš taip įsigilinau į šiuos personažus, kad temos tiesiog keitė viena kitą
Tačiau po truputį mano žmogeliukai įgavo tikrų vaikų bruožų. Galbūt tai lėmė darbas darželyje ir bendravimas su mažaisiais?! Žinoma - sūnaus kūdikystės prisiminimai! Jis tuo laikotarpiu buvo gana artistiška asmenybė ir archyvuose išliko labai daug fotoaparatu užfiksuotų nepakartojamų grimasų. Todėl iki šiol turiu daug medžiagos, kuria ir naudojuosi.
Vaiko, kaip pagrindinio personažo, naudojimas tapo tarsi profesine liga. Negaliu ramiai praeiti pro žurnalų lentynas nepavartęs mamoms ir vaikams skirtų leidinių. Neatsispiriu pažvelgti ir nusišypsoti išskirtinius bruožus turinčiam mažyliui. Bandau įsivaizduoti jį kaip įdomų personažą mano busimam paveikslui. Galiausiai taip ir išeina, kad nutapytas linksmas veidukas tampa rokeriu, supermenu ar žveju. Savo tapybą priskirčiau vienasluoksnei, dekoratyviai, artimai plakatiniam arba mustracmiam stiliui. Tačiau, kai šiuolaikinis modernusis menas taip persipynė ir susimaišė su įvairiais stiliais, argi svarbu klijuoti etiketes? Aš orientuojuosi į jausminį pradą Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas. 
ATEITIS
Nežinau, kur mane nuves šios temos gvildenimas, tačiau šiuo metu tai neišsemiamas lobynas.

Pagarbiai Jūsų dailininkas Laimonas Šmergelis