UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

Meno centras

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

TAC Svirnas edukacija

Virtualios parodos

Lietuvos muziejų lobiai

muz lobiai 2012

Piliakalniai Utenos rajone

cats11

Projektai

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“

Europa logo

 

„Klausinėjantys menai“

Klausinėjantys menai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Paroda „Primiršti daiktai“

PARODA „PRIMIRŠTI DAIKTAI“
( Iš  Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių) 

 Parodos stendaiMuziejuje yra daug kaimiškosios buities eksponatų. Be jų nebūtų etnografinių ekspozicijų, muziejininkai negalėtų vesti edukacinių užsiėmimų. Gi miestiškosios buities eksponatų yra ne tiek ir daug.
Jau antri metai muziejuje veikia paroda iš fondų „Primiršti daiktai“ iš XX a. pirmos pusės uteniškių buities. Tai virduliai (žmonių vadinami samavorais), primusai, gramofonai, radijo imtuvai, baldai (sofa, minkštos kėdės), pasidabruoti indai, žvakidės, įvairios iškabos ir kt. Šitie daiktai daugiau dera prie miestietiškos kultūros, nors kategoriškai teigti, kad vieni daiktai buvo naudojami tik miestelėnų, o kiti tik kaimiečių, negalima. Galbūt miestelėnų buityje kai kurie daiktai atsirado ankščiau, negu kaimo žmonių buityje.

  Parodos "Primiršti daiktai" eksponataiKaip dabar, taip ir ankščiau, žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, ilgesnio pinigo, važiuodavo į Rygą, kitus Rusijos miestus. Muziejuje yra vienkartinių pasų, išduotų asmenims, vykstantiems į įvairius Rusijos miestus. Grįždami į Lietuvą, atsiveždavo įdomesnių daiktų. Taip iš Rusijos, gal pirmiausia į Lietuvos dvarus, pateko virduliai (samavorai) arbatai virti, o XXa. pradžioje ėmė plisti miesteliuose ir kaimuose.
    „Turiu išlikusius du gražius virdulius (samavorus), kuriuos naudojo mano tėvai. Arbatą gerdavo kasdien ryte ir vakare“ (iš uteniškės Danguolės Jonaitienės atsiminimų).
     Gaminami jie buvo Tulos mieste, garsėjusiame savo metalurgine pramone: gamino ginklus, žemės ūkio padargus, virdulius, namų apyvokos daiktus ir kt. Per ilgą laiką virduliai taip paplito po visą Rusiją, kad pasidarė kiekvienos šeimos būtinybė. Gražus virdulys buvo ir kambario, ir valgomojo puošmena.
     O darė juos iš žalvarinės, varinės, kartais sidabrinės ar pasidabruotos skardos. Savo forma jie buvo labai panašūs. Vieni cilindriniai, su tiesiom sienelėm, kiti išpūstom, profiliuotom, į apačią kiek siaurėjančiom. Pagrindas apskritas ar keturkampis su keturiom neaukštom kojelėm. Uždengiami sandariu dangčiu, kurio viršuje yra kaminėlis, papuoštas ažūriniu ornamentu. Beveik kiekvieno virdulio dangtyje ar sienelėje yra įspausti žyminiai ženklai ir užrašas:“CAMOBAPHЫЙ  ФAБ РИKAHT   BOPOHЦOBЬ BЬTУЛЬ„ arba „TOBAPИЩECTBO Topгaboгo Doмa Бp  ШEMAPИHЫXЬ   BЬ  TУЛЬ „. Virdulių šonuose yra dvi nusvirusios rankenėlės su tekintais mediniais skersinukais. Priekyje kranelis. Viduje yra vamzdis anglims. Pripildžius virdulį vandens (tilpdavo 15 – 35 stiklinės), su bato aulu įdegdavo anglis. Nuo degančių anglių vanduo greit užverda. Juo užplikydavo arbatžoles. Miestelėnai, ypač tarnautojai, arbatą gerdavo kasdien, gi kaimo žmonės virdulį užkaisdavo tik svečių sulaukę, žinoma, jeigu jį turėdavo. Arbatai turėdavo prisidžiovinę mėtų, čiobrelių, liepžiedžių, aviečių. Pasisaldydavo ir cukrum, ir medum. Smagu būdavo vakarais, o ypač žiemą, visai šeimai pasėdėt prie šiltos arbatos puodelio, aptart šeimyninius reikalus, pasidžiaugt nudirbtais darbais, o jeigu dar ir kaimynai užsukdavo šventadienio vakarais, tai ilgai nenutildavo kalbos.
    Maisto gaminimui miestelėnai naudojo ir švediškus primusus (pavadinimas nuo firmos vardo). Jie, kaip ir virduliai, savo forma labai panašūs, sudaryti iš apskrito žalvarinio indo, kurio viršuje yra angelė žibalui įpilti, o šone pompa, centre degiklis. Beveik kiekvieno indo viršuje yra įrašai:“PRIMUS NO MADE IN SWEDEN PATENT“. Prie indo pritvirtintos trys vielinės kojelės, kurios viršuje užlenktos į vidų. Ant jų uždėtas lankelis puodui pastatyti. Kurui naudojo žibalą, o 1940 Lietūkis paruošė specialų degalą, vadinamą primusinu. Ant tarnautojų stalo stovėdavo puošnesni indai, dailesni metaliniai arbatinukai su reljefiniais augaliniais ornamentais, gulėjo stalo įrankiai iš geresnio metalo, o kartais ir pasidabruoti. Iš bendro dubens nevalgydavo. Kiekvienas turėjo po atskirą lėkštę.
Parodos "Primiršti daiktai" eksponatas -gramofonasDainų, muzikos pasiklausymui kai kurie tarnautojai turėjo gramofonus. Tai buvo ne pirmo būtinumo daiktas, bet vienas kitas miestelėnas išgalėdavo nusipirkti. Muziejuje yra tik trys.
Gramofoną išrado JAV gyvenęs vokiečių inžinierius E. Berlineris 1887 m. Tais pačiais metais užpatentuota ir plokštelė.
Gramofonas nėra labai sudėtingas įtaisas, varomas prisukama spirale. Jį sudaro medinė stačiakampio gretasienio formos dėžutė, kurios viršuje yra fetru padengtas diskas plokštelei uždėti, ruporas garsui sustiprinti, rankenėlė prisukimui, kojelė su galvute ir adata. Kai kurių gramofonų sienelės yra ovaliniai stiklai. Gražūs ir ruporai. Jie net 56 cm skersmens, sienelės profiliuotos, nudažytos dviejų spalvų dažais: įdubusios vietos tamsiais, iškilios – šviesiais. Gramofonai, kaip ir virduliai, buvo savotiška kambario puošmena. Jie, o vėliau atsiradę patefonai, buvo paplitę iki XX a. vidurio. Juos pakeitė tobulesni įtaisai - elektrofonai.
Turintys gramofoną, turėjo įsigiję ir plokštelių. Muziejuje yra plokštelių su prieškariniais lietuviškos muzikos įrašais. Nemažai jų padovanojo uteniškė L. Ūsienė.
Po I pasaulinio karo plokšteles su lietuviškos muzikos įrašais gamino Vokietijos (Odeon, Polydor), JAV (Victor, Columbia), Didžiosios Britanijos (Columbia, His Masters Voice) bendrovės. Į plokšteles įrašyta choro, operų arijų, solo dainų su dainininkų A. Vanagaičio, J. Butėno (baritonas), A. Šaukevičiaus, J. Babravičiaus (tenoras), V. Daukšos (tenoras), F. Stankūno, O. Miežienės (sopranas), S.Černienės (altas) įdainavimais, pramoginės muzikos kūrinių, humoreskų (atlikėjai P. Biržys – Pupų Dėdė, J.Petrauskas, St. Pilka, G. Kačinskas, V. Dineika).
     Be įprastinių baldų (medinių, geležinių lovų, komodų, spintų, stalų, suolų, kėdžių) tarnautojų kambarius puošė sofos, foteliai, puošnios minkštos kėdės. Antai uteniškio tarnautojo Liudo Urbonavičiaus – Urbonaičio (1904 – 1942) 1931 m. surašytame turto sąraše įrašytos net dvi sofos ir du foteliai. Viena paprasta, įvertinta 120 Lt., antra pliušinė, įvertinta 230 Lt., foteliai – 230 Lt.
      Patogiau įsitaisius minkštoje sofoje ar fotelyje, buvo maloniau gurkšnoti arbatą, skaitinėti laikraščius, klausytis gramofono muzikos ar radijo.
Radijo imtuvas, naudotas prieš II Pasaulinį karąStebuklų stebuklas tiek miestelėnams, tiek kaimiečiams buvo „kalbanti dėžė“ – radijo imtuvas. Tos „kalbančios dėžės“ pasiklausyti pas ją turintį gyventoją susirinkdavo kaimynai, beveik viso kaimo vyrai, ateidavo net ir iš gretimų kaimų.
Pradžioje, 1927 X pradėjus veikti Kauno radiofonui, gal niekas ir neturėjo radijo imtuvų. Radijo abonentų skaičius ypač ėmė augti nuo 1935 m. 1936 m. trečdalį visų abonentų sudarė ūkininkai, arti 1/5 tarnautojai, valdininkai ir kt.
Jau minėtame Liudo Urbonavičiaus – Urbonaičio 1931 m. turto surašymo sąraše įrašytas radijo imtuvas, įvertintas 600 Lt. 1939 m. Utenos apskrityje abonentų skaičius buvo 1776.
     „Ar tik ne vienintelis Utenoje tėtė turėjo radijo aparatą. Mama sakė, kad norint surasti bangas, reikėjo „kaišioti špūles“. Ateidavo daug žmonių pasiklausyti radijo“ (iš Reginos
Siuvamoji mašina SINGERUrbonaitytės – Merkienės atsiminimų).
   Prieškario spauda, ypač „Ūkininko patarėjas“, labai reklamavo radijo imtuvus PHILIPS, TELEFUNKEN (kaina nuo 350 iki 835 Lt.), SIERA, VEF (420 Lt.). Tame pačiame laikraštyje buvo spausdinama ir radijo programa visai savaitei. Kaune ėjo savaitraštis „Bangos“, 1933 - 34 „Radio bangos“ (redaktorius V. Valys), skelbęs radijo programą, rašęs radiotechnikos klausimais. Kaune, Šančiuose, Panevėžyje veikė dirbtuvės, kuriose buvo taisomi arba iš importuotų detalių montuojami nesudėtingi bateriniai radijo imtuvai. Muziejuje yra tik du to meto radijo imtuvai: PHILIPS ir BLAUPUNKT.
                               
„Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos ūkininkas“ labai reklamavo rankines ir kojines siuvamąsias mašinas SINGER, kurias platino ir pardavinėjo susikūrusios bendrovės Vokietijoje, Rusijos miestuose. Tam tikslui buvo leidžiami katalogai – instrukcijos. Nepigios jos buvo – kainavo per 700 Lt, todėl įsigydavo jas tie, kurie jau buvo pramokę siūti, o vėliau iš siuvimo ir pragyvendavo. Gerų siuvėjų buvo ir kaime, ir miesteliuose. Dar ir dabar kai kas turi SINGERIO siuvamąsias mašinas ir jomis siuva.

Parodos lankytojai pamatys ir daugiau įdomių, patrauklių daiktų, kurie buvo naudojami tiek ir kaimo, ir miestelio žmonių buityje.

Utenos kraštotyros muziejaus fondų saugotoja   Elena Juodzevičienė