UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

Meno centras

TAC Svirnas edukacija

Kultūros pasas

atsisisti

Virtualios parodos

Lietuvos muziejų lobiai

muz lobiai 2012

Piliakalniai Utenos rajone

cats11

„Šviesioji gyvenimo pusė“

Projektas „Tradicinių amatų centras „Svirnas“ Nr. 20AM-KU-18-1-03443-PR001

KPF logotipas

„Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje“

Europa logo

 

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

„Klausinėjantys menai“

Klausinėjantys menai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

1

Škaplieriaus audimas Tradicinių amatų centre „Svirnas“

     Religinė sakramentalija škaplierius – viena iš nykstančių nematerialaus kultūros paveldo vertybių. Aleksandra Stasytienė, vienintelė Lietuvoje sertifikuota škaplierių audimo meistrė, pasakoja, jog anksčiau kiekviena parapija turėdavo škaplierių audėją, ši iš savo amato pragyvendavo, mat jų paklausa buvo didelė. Škaplierius – tai austas paveikslėlis su lotyniškomis santrumpomis IHS – (Kryžiaus simbolis, Jėzus žmonių gelbėtojas) ir RMA – (Koplyčios simbolis, Regina Marija Angelų), prisiūtas prie milo gabaliuko ir sujungtas juostelėmis. Škaplierius suteikia dvasinę apsaugą. Šiandien dažniausiai naudojami plastikiniai arba metaliniai škaplieriai.
     Tradicinių amatų centras „Svirnas“ 2014 metais įgyvendino edukacinį projektą, skirtą Utenos miesto šeimoms „Gyvoji etnokultūra – škaplieriai“. Remiantis autentišku 1916 m. pavyzdžiu, pagamintos audimo staklytės, kuriomis austi meistrė A. Stasytienė moko visus, norinčius turėti savo škaplierių. Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos.

Judantys žaislai Tradicinių amatų centre „Svirnas“

Žaislo samprata lietuvių kalboje labai plati. Ji gali reikšti daiktą, kuriuo žaidžiama, žaidimą, ratelį, vaidinimą, muzikos instrumentą ar net muzikavimą (Lietuvių kalbos žodynas, 2002:81). „Lietuvoje iki XX a. vidurio dominavo namų darbo žaislai, kurie dėl natūralaus ūkio, silpnų prekinių ir ekonominių santykių Lietuvoje išliko ilgiau negu kituose Europos kraštuose (Pliuraitė, 2006: 189-207).
Žaislai liaudies pedagogikoje vadinami pradine socialinio rengimo pakopa, kuri padeda vaikui pažinti save, suvokti funkcinę daiktų paskirtį, susipažinti su bendruomenės elgesio normomis. Žaislas gali būti traktuojamas kaip „vaikystės kultūros“ reiškinys, skatinantis intelektinį ir fizinį vystymąsi. (Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. 2012. Lietuvos vaikų žaislai. Vilnius). Autentiškų žaislų išliko labai nedaug. Suprasdamas būtinybę išsaugoti lietuvišką žaislą kaip liaudies kūrybos dalį, Tradicinių amatų centras „Svirnas“ įsigijo žaislų kolekciją, kurią pagamino sertifikuotas tradicinių amatų meistras Algirdas Juškevičius. Žaislai skirti „Vaikų žaislų“ ir „Žaislininkystės“ edukacijoms Tradicinių amatų centre „Svirnas“.

 

Rytų Lietuvos viduriniojo geležies amžiaus kostiumas

Iki pat vėlyvojo geležies amžiaus baltų gentys vilkėjo vilnonius drabužius. Audiniai jiems buvo audžiami vertikaliomis staklėmis. Drabužiai stačiakampėmis rankovėmis, siluetas tiesus, kraštai sutvirtinti ir papuošti kontrastingų spalvų neįmantrių ornamentų vytinėmis juostelėmis. Drabužius moterys susijuosdavo vytine juosta, vyrai – odiniu diržu su sagtimi. Ant juostos ar diržo kabindavo įvairius reikalingus daiktus: darbo įrankius, kapšelius, ginklus. Galvas moterys dengė vilnonėmis skaromis, puošėsi žiediniais antsmilkiniais. Apie vyrų galvos dangą duomenų neturime, tačiau galima spėti, kad greičiausiai tai būta vilnonės kepurės. Tik moterys dabinosi importinio stiklo karoliais, kai kada juos verdamos pakaičiui su įvijėlėmis, ažūriniais kabučiais. Vyrai ir moterys ant kaklo nešiojo įvairias antkakles. Darganotu oru siausdavosi skraistes, apsiaustus, juos susegdami ant krūtinės arba dešiniojo peties lankine sege. Moterų išeiginių skraisčių galai puošti žalvario tūtelėmis, jas užmaunant ant kutų ir apvejant. Ant abiejų rankų moterys mūvėjo vienodas lietas storagales, juostines, platėjančiais galais apyrankes, taip pat plito naujovė – kalinėtos išgaubtos statinėlės formos apyrankės. Vyrai mūvėjo kelnes, kojas vyniodavo autais, avėjo odinius batus, raiteliai – aulinius. Moterys mūvėjo adata megztas kojines, kaip ir vyrai, vyniojo autus, avėjo nagines, pusbačius. Ir vyrai, ir moterys mėgo nešioti žalvarinius įvijinius žiedus. IV–V a. moters kostiumą dėvi Tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė. VI–VII a. vyro kostiumą dėvi tautodailininkas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo amato – audimo puoselėtojas Domantas Žilėnas. Mokslinius duomenis surinko ir meninę drabužių rekonstrukciją atliko hum. m. dr. Daiva Steponavičienė, 2019. Fotografas Artūras Moisiejenko.

Proginiai meduoliai Tradicinių amatų centre „Svirnas“

„Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ rašoma, kad „dažniausiai meduoliai Lietuvoje buvo kepami Kalėdoms, Velykoms, o Aukštaitijoje per vestuves ir krikštynas...“.

Laukdami šventų Velykų vis mokomės tobulindami receptą, kad vėliau drąsiai pakviestumėm Jus į svečius.

Rimvydas Laužikas knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė“ (Vilnius, 2014) rašo: „Meduoliai – tipiškas viduramžių saldėsis, gaminamas iš medaus, miltų bei gausybės prieskonių. Kartais tešla fermentuojama. Kai kurie senieji autoriai teigia, kad ilgai fermentuota tešla geresnė, tad esą prašmatniems meduoliams (tarkime, vestuvėms) tešla būdavo fermentuojama kelerius ar net keliolika metų. Jei sumanysite gaminti šį skanėstą, turite atsiminti, kad meduolių tešla kočiojama storai, piršto storumo, o iškepti meduoliai aušinami ir laikomi hermetiškoje aplinkoje (tarkime, metalinėje dėžutėje), kitaip praras drėgmę ir taps kieti tarsi mediniai. Meduolius kepdavo dideliais tešlos lapais ir, jei planuodavo valgyti kaip sausainius, tai iškeptą lapą sulaužydavo bei prekiaudavo didžiuliais meduolių gabalais“.