Vytauto Valiušio keramikos muziejus

 Visa širdimi mylėdamas molį, Vytautas Valiušis kiekvienam iš jo pagamintam daiktui jaučia artumą ir norą prie jo prisiliesti, pajusti kiekvienus jo gyvavimo metus, dėl to ir pradėjo rinkti keramikos dirbinius. Senesnius ir įdomesnius molinius daiktus ar bent jau jų fragmentus vežėsi iš sąvartyno, ieškojo jų visur – kiemuose, pas senas močiutes, sodybose. Domėjosi ir skaitė literatūrą apie senovinius puodus visoje Lietuvoje. V. Valiušio noras viskuo dalytis su kitais įkvėpė ir paskatino kaupti senąją keramiką ir steigti muziejų, kad visi galėtų žavėtis išlikusiais turtais, sekti savo tautos tradicijomis, didžiuotis, kad yra puoselėtojai. 2001 metais V. Valiušis įkūrė vienintelį Lietuvoje tokios apimties keramikos muziejų ir savo lėšomis parengė unikalią ekspoziciją. Surinktą 730 eksponatų kolekciją 2001 m. vasario 2 d. eksponatų perdavimo–priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu neatlygintinai padovanojo Utenos kraštotyros muziejui, taip gimė Utenos kraštotyros muziejaus padalinys Vytauto Valiušio keramikos muziejus, Topolių g. 7, Leliūnai, Utenos r.
 Muziejuje eksponuojama daugybė tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodų, puodynių, puodelių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, aguontrynių, didelių dubenų ir dubenėlių, vazų, žvakidžių, indų grietinei atskirti ir kitų įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties molinių dirbinių, nužiestų kitados ir šiandien. Jie surinkti iš skirtingų Lietuvos vietovių, atspindi ir amato raidą, ir meistrų talentus. Lieknas, ištįsęs – aukštaitiškas ąsotis, žemaitiškas – pilvotesnis, suvalkietiškas – su rumbu prie dugnelio. Galima numanyti kai kuriuos puodus skaičiuojant ir antrą šimtą metų. Yra muziejuje ir dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpynių – labai vaikų laukiamo „kermošavo“; taip pat skulptūrėlių, gamintų pokario metais Dailės kombinate. Kita dalis ekspozicijos – autoriniai keramikos darbai. Joje ir V. Valiušio žiesti keli šimtai puodų, vazų, vazelių, žvakidžių atrodo įspūdingai ir natūraliai įsirašo į istoriją kaip gyvybinga tradicijos tąsa. Ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio drožiniai puodžiaus darbų tema. Čia galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą. Šie kūriniai dovanoti tautodailininkų. Labai savitas, ne tradiciškai muziejinis yra pačių keramikos dirbinių išeksponavimas. Prie keramikos dirbinių tinka ir kitos rūšies etnografiniai eksponatai. O ypač dėmesį patraukia piestų rinkinys – jų formos archajiškos ir monumentalios.
  Reikia pamatyti – išties įspūdinga kolekcija! Apie puodžiaus amatą, keramikos ekspoziciją muziejaus lankytojams Lietuvos puodžių karalius V. Valiušis gali kalbėti valandų valandas: ir poetiškai, ir įkvėptai, ir su jumoru. Muziejuje vykdoma aktyvi kultūrinė, edukacinė, leidybinė, pažintinė veikla, įgyvendinami projektai. 2007–2013 m. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto „Kūrybinio turizmo plėtra kuriant keramikos meno centrus Utenoje ir Daugpilyje“ lėšomis renovuotas muziejus, atnaujinta muziejaus ekspozicija, įrengta parodų ir konferencijų salė, mokomosios klasės su visa reikiama įranga.
     Vytauto Valiušio nuostata tvirta – „Kaimo muziejus turi būti geresnis už miesto, dėl to, kad žmonės čia atvažiuotų. Niekas čia nevažiuos, jei muziejus bus toks pats kaip ir visi kiti...“ Todėl edukacinėje klasėje skamba muzika, atokvėpio valandėlę geriama arbata. Šis kultūros židinys yra vienas iš populiariausių keramikos mėgėjų traukos centrų.